Ar išgelbės Aukštojo mokslo įstatymas?
Aukštasis mokslas yra tapęs tokia sritimi, kurios svarbą valdžia grindžia ne žmonių pasirinkimu, bet įstatymais.
Prieš dvejus metus „išsikovota“, kad valstybė aukštajam mokslui kasmet skirtų ne mažiau kaip 2 proc. bendro vidaus produkto, t.y. visų Lietuvoje sukuriamų gėrybių. Net neverta kalbėti, kad besirūpinantieji žmonių išmokslinimu turėtų labiau kreipti dėmesį į tai, ką valstybė duoda siekiantiems mokslo žmonėms, o ne kiek lėšų ji atims iš žmonių ir sunaudos jas su antrašte „aukštasis mokslas“.
Didesnė problema yra ta, kad visiems laikams norima užfiksuoti, jog visi žmonės privalo (!) būtent per valstybę finansuoti būtent šią sritį. Atsakymas į klausimus, ar iš tikrųjų tai padėtų pagerinti švietimo kokybę ir kodėl švietimui turi būti skiriamos būtent valdiškos lėšos, nutylimas, tačiau nuolat primenama, kad jei valstybė neskirs, neparems, nepastatys ir t.t., tai sužlugdys švietimo sistemą.
Panagrinėkime, ar įsitikinimas, jog tik valdžia gali žmones išlavinti, yra teisingas. Visų pirma reikia nepamiršti istorijos, kuri parodo, jog valstybė į švietimą pradėjo kištis ne dėl piliečių gerovės, o tam, kad paverstų juos klusnesniais sistemos sraigteliais… Šio fakto šviesoje labai natūralu, kad žmonėms išlieka poreikis studijuoti, tačiau nebūtinai taip, kaip nurodė valdžia. Neatsitiktinai kiekvienoje laisvoje šalyje, netgi greta valstybės dosniai finansuojamų mokslo gigantų, visuomet atsiranda privačių mokslo ir studijų įstaigų, kurios išsilaiko iš studijų įmokų.
Lietuvos aukštajame moksle per keletą metų taip pat pasirodė laisvos rinkos daigų – atsirado ir įsitvirtino nevalstybinės aukštosios mokyklos, metančios rimtą iššūkį valstybiniams gigantams, atsirado aukštosios studijos, kurias kaip paslaugą perka patys studentai, o ne kaip pašalpą gauna iš valstybės. Tai jau pradėjo duoti savo vaisius – konkurencija skatina visas aukštąsias mokyklas pasitempti ir orientuotis į studento poreikius, o ne į „kadrų Lietuvos ūkiui ruošimą“.
Tokia raida yra naudinga studentui, kuris turi daugiau galimybių Lietuvoje gauti paslaugą, kokios nori jis, o ne Ministerija. Tai naudinga visiems mokesčių mokėtojams: tinkuotojas ir santechnikas jau nebemoka už mokslą studento, siekiančio teisininko, programuotojo ar vadybininko karjeros arba norinčio tiesiog gerai „pastudentauti“. Tai naudinga geriems dėstytojams: jie turi galimybę gauti atlyginimą, kurio yra verti, o ne nustatytąjį Vyriausybės nutarimais. Tokia raida naudinga netgi Lietuvos valdžiai, nes, pasitelkusi privačią iniciatyvą, ji gali nebesirūpinti investicijomis į aukštojo mokslo infrastruktūrą – šios investicijos daromos privačiai. Net jei valdžia pasiliktų rūpestį dėl studijų finansavimo, ji tai galėtų daryti gerokai efektyviau. Su konkurencija aukštajame moksle ateina ir galimybė ne blogesnį ar net geresnį išsilavinimą įsigyti pigiau, ypač jei skaičiuosime ne tik studento, bet ir mokesčių mokėtojų sumokamas sumas. Tuo valstybė galėtų pasinaudoti, finansuodama studento pasirinktas studijas bet kurioje aukštojoje mokykloje, o ne būtinai valstybinėje aukštojoje mokykloje, kaip iki šiol.
Atrodytų, kad tokios aukštojo mokslo sistemos perspektyvos turėtų skatinti valdžią paremti naujas tendencijas – sudaryti vienodas sąlygas visiems studentams gauti valstybės paramą ir neskirstyti jų į „valdiškus“ ir „privačius“, leisti laisvą aukštųjų mokyklų konkurenciją visose srityse, įskaitant ir dėl valstybinių projektų įgyvendinimo, sudaryti galimybes studijuoti visiems, kurie nori susimokėti už mokslą, o mokesčių mokėtojų sąskaita remti nebent tik tuos, kurie to neišgali. Juk tokia reformos kryptimi yra žengiama netgi bendrojo lavinimo srityje, kuris visuomet, nors ir klaidingai, buvo įsivaizduojamas kaip „natūrali“ valdžios monopolija.
Deja, galbūt kaip tik dėl baimės, kad valstybinės aukštosios mokyklos neatlaikys konkurencijos, aukštojo mokslo politika dėstoma kitaip. Praėjusiais metais priimtos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos, kurios, iniciatorių nuomone, ko gero, turėjo paskatinti mokslo prieinamumą visiems. Apmaudu, bet tokio įstatymo įgyvendinimo rezultatas būtų apribota konkurencija aukštajame moksle: įstatymu įtvirtinta, kad studijos valstybinėse aukštosiose mokyklose remiamos iš biudžeto, o nevalstybinėse – neremiamos; uždrausta savo lėšomis studijuoti valstybinėse mokyklose; visoms studijoms nustatytas vienodas mokestis, nepriklausomai nuo tokio išsilavinimo poreikio ir studijų kokybės. Įstatymo gynėjai atkakliai ignoravo ir tai, kad norint išlaikyti tą patį studentų skaičių po įstatymo nustatytos reformos užbaigimo reikės gal net pusės milijardo litų didesnio aukštojo mokslo finansavimo.
Kad pinigų tiesiog nėra, atsipeikėta tik dabar – gimsta projektai, pagal kuriuos įstatymo įgyvendinimas būtų atidėtas pusmečiui. Klausimas, ar po pusmečio pinigų atsiras, įstatymo iniciatoriams, turbūt ir vėl nėra svarbus… Bet tai – ne pagrindinė problema. Pats Aukštojo mokslo įstatymas tiesiog dvelkia klaidinga nuostata, kad geri įstatymo leidėjo tikslai duos gerus rezultatus. Deja, norint įgyvendinti įstatymo tikslus į antrą planą nustumiami žmonių poreikiai. Net jei paliekama teisė rinktis, tai visokeriopai skatinamas tik valdiškų studijų pasirinkimas. Tačiau juk niekas neturi teisės rauti rinkos daigų iš aukštojo mokslo sistemos ar juos dirbtinai nustelbti.
Politika, apribojanti žmonių pasirinkimą ir įtvirtinanti išlaidūnišką planinę tvarką aukštajame moksle, yra ir neteisinga, ir nenaudinga. Ne tik teorija, bet ir dešimties metų asmeninė patirtis turėtų akivaizdžiai parodyti, kad privati iniciatyva ir konkurencija yra vienintelis kelias, kuris gali efektyviausiai užtikrinti tai, kas reikalinga žmonėms.
Aukštojo mokslo srityje tai reiškia, kad būtina pagaliau pradėti finansuoti ne aukštąsias mokyklas, bet paremti Lietuvos žmones, siekiančius aukštojo mokslo, nesvarbu – valstybinėje ar nevalstybinėje mokykloje jie studijuoja.
Respublikos Prezidentas yra nedviprasmiškai išsakęs, kad nepritaria Aukštojo mokslo įstatymo nuostatoms ir pasiūlęs sukurti kitokią studijų finansavimo sistemą. Į šį racionalų siūlymą vertėtų įsiklausyti, o rengiant naują įstatymą neužmiršti, kad gerų norų įtvirtinimas – tai dar ne jų realizavimas. Įstatymu juk nesukursi nei daugiau lėšų, nei geresnės aukštojo mokslo kokybės – tai gali tik laisva iniciatyva. Atverti šiai iniciatyvai kelią – toks turėtų būti Aukštojo mokslo įstatymo tikslas.
