Apie gerus norus ir neigiamas pasekmes

Interviu su Ugniumi Trumpa
LLRI prezidentu

Sakoma, jog vyriausybė neviršija savo įgaliojimų tuo, kad stengiasi pagerinti žmonių gyvenimą. Tačiau dažnai atsitinka priešingai – kupina geriausių norų ekonominė politika nueina klaidingu keliu, kuris priveda prie nenumatytų bei neigiamų pasekmių. Apie to priežastis ir vyriausybės vaidmenį ekonomikoje Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą Ugnių Trumpą kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Albinas Čaplikas.

– Ne tik ES, bet ir JAV (krizės laikotarpiu) žemės ūkiui atgaivinti vyriausybės skirdavo ir skiria subsidijų. Vis dėlto, net ir vyriausybėms remiant bankrutuodavo daug ūkininkų. Taigi kodėl taip sunku visose šalyse spręsti žemės ūkio problemas?

– JAV prezidentas Ronaldas Reiganas yra taip apibendrinęs valstybės santykį su verslu: „Jei kas nors juda – apmokestink, jei dar juda – reguliuok, o jei nebejuda – subsidijuok“. Šis skambus apibendrinimas taikliai vaizduoja prezidento skeptišką požiūrį į valstybės paramą verslui. Iš tiesų valstybės parama tik iškreipia rinkos santykius. Bet koks regimas atskirų ekonomikos sektorių arba atskirų įmonių veiklos pagerėjimas visada yra tik laikinas reiškinys turintis daug daugiau neigiamų pasekmių, nes dėl valstybės paramos iškreipiamos sąlygos konkurencijai, o rinkos dalyviai neteisingai įvertina veiklos riziką ir savo padėtį rinkoje. Be to, yra ne tik ekonominės, bet ir etinės problemos, nes valstybės subsidijos visada yra paimamos iš vartotojų, konkurentų ar nepasinaudojusiųjų parama kišenės. Todėl bet kokios pastangos subsidijuoti žemės ūkį ar kitas ekonomikos šakas nevirsta ekonominiu stebuklu ir sukelia daugiau neigiamų ekonominių ir politinių pasekmių. JAV ir ES istorija kaip tik byloja apie tai.

– Liberalios ekonomikos šalininkai teigia, kad žemės ūkio veiklos sąlygos rinkoje turi būti tokios pat, kokios taikomos kitoms pramonės šakoms. Tačiau kaip išvengti problemų, su kuriomis susiduria tik žemės ūkis (tik žemės ūkio produktų kainos taip stipriai svyruoja ir šio svyravimo neįmanoma numatyti; bei dėl žemės ūkio produktų kainų mažėjimo, lyginant su nuolat kylančiomis, pavyzdžiui, degalų ar kt. energijos šaltinių kainomis)?

– Tarp ekonomistų nekyla daug ginčų dėl verslo žemės ūkyje ypatingo išskirtinumo. Dauguma mano, kad šios veiklos rizika ne didesnė nei kituose versluose. Energijos kainų augimas paliečia visus rinkos dalyvius, o sezoniškumas arba didesnė priklausomybė nuo oro sąlygų būdinga ne tik žemės ūkiui. Be to, yra paslaugos sumažinančios riziką, tai draudimas, ateities sandoriai ir kitos priemonės. Taip pat nereikia pamiršti, kad didesnė rizika rinkoje reiškia potencialiai didesnį pelną. Galima tik apgailestauti, kad daugelyje šalių žemdirbiai nusprendė pasitelkti valstybės paramą ir rinkos reguliavimą ir tokiomis politinėmis priemonėmis sumažinti savo verslo riziką ir pajamas, kitaip tariant, džiaugtis tik žvirbliu rankoje.

Lietuvoje veiklos išskirtinumo pripažinimo ir ypatingų sąlygų žemdirbiai reikalauja ir dėl kitų priežasčių. Sovietmečiu žemdirbiai buvo tik žemės ūkio darbininkais. Jie dirbdavo tai, ką jiems nurodydavo valdžia ir gaudavo už savo darbą valdišką algą. Nereikėjo rūpintis paklausa rinkoje, kainomis, rizika ir pelnu. Tikėtina, kad tokia tvarka visiems buvo priimtina, nes ir šiandien reikalaujama supirkinėti produkciją, reguliuoti kainas ir garantuoti pajamas. Iš esmės tai yra senosios sistemos restauracija. Tik poreikiai šiandien didesni, todėl reikalaujama daugiau. Apmaudu, kad dar daug žemės ūkyje dirbančių žmonių per daugiau nei dešimtį metų nesuprato, kad jų sunkus darbas gali būti daugiau atlygintas tik rinkos sąlygomis, o ne pasikliaujant biudžeto galimybėmis ir valdžios malone.

Reikia įvertinti, kad šiandien žemdirbiai yra senos sistemos įkaitai. Jie visą nepriklausomybės laikotarpį buvo maitinami nerealiais pažadais apie valstybės paramą ir ES subsidijas, jų žemė nebuvo laiku grąžinta, o apribojimai prekiauti žeme ir keisti jos naudojimo paskirtį nepadidino žemės vertės. Todėl tradiciškai vartotojams būtinas verslas, kuris istorijoje pakėlė daugelio valstybių gerovę, šiandien neranda sau vietos Lietuvos ekonomikoje. Šalies žemdirbiai tik išlaisvintose srityse, tokiose kaip pieno pramonė, yra pilnai orientuoti į vidaus ir užsienio rinkas, o kitose srityse dar seka nerišlius valstybinių kainų signalus. Dėl to merdi ne tik investicijos į žemės ūkį, bet ir darbo našumas ir veiklos pelningumas. O žemės ūkyje dirbantys žmonės negali apsispręsti, ar jie yra ūkininkai ar valstybės samdiniai.

– LLRI ekspertai, patardami, kaip reikėtų tvarkyti žemės ūkio problemas, dažnai pavyzdžiu pasirenka Naująją Zelandiją. Ar jūs pritariate šiai nuomonei ir ar įvertinate minėtos šalies gamtines sąlygas, geopolitinę padėtį?

– Naujoji Zelandija pasirenkama pavyzdžiu ne dėl jos geografinės padėties. Ilgus metus ši šalis, nors ir turėdama idealias gamtines sąlygas, kentėjo nuo blogos mokesčių, verslo sąlygų ir žemės ūkio politikos ir tuo niekuo neišsiskyrė iš kitų panašių šalių. Tik po 1980 metų reformos, kuri išlaisvino kainas, sumažino valstybinę paramą ir privertė į žemės ūkį tapti verslu, Naujoji Zelandija išsiveržė į žemės ūkio pramonės lyderius. Kaip yra pasakęs Naujosios Zelandijos ūkininkų sąjungos pirmininkas Alaisteris Poulsenas, daugelyje pasaulio šalių vykdoma žemės ūkio subsidijavimo politika iš ūkininkų atima svarbiausią vertybę – laisvę. Jo nuomone, Naujosios Zelandijos ūkininkų produkcija pasaulyje pasidarė konkurencinga, o ūkininkai gerbiami tik tada, kai jie atsisakė subsidijų. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tokius teiginius išsakytų ir juos paremtų Lietuvos ūkininkai ir jų lyderiai. Tačiau geri pavyzdžiai yra patrauklūs ir yra vilties, kad Lietuvoje bus mokomasi ne tik iš klaidų, bet ir iš gerų pavyzdžių.

– Jeigu įvertintume per 200 tūkst. iš šalies emigravusių darbingų žmonių, tikrasis nedarbo lygis, ko gero, būtų nemažesnis nei Didžiosios depresijos metais JAV. Koks, jūsų nuomone, dabar tikrasis nedarbas Lietuvoje ir dėl kokių pagrindinių priežasčių jo nepavyksta sumažinti nors iki kaimyninėse šalyse esančio lygio?

– LLRI atliekamo Lietuvos makroekonomikos tyrimo dalyviai mano, kad 2002 metų viduryje nedarbas sudarys 14 procentų. Mūsų kaimyninėse šalyse nedarbo lygis yra panašus. ES šalių nedarbo lygis yra žemesnis, tačiau atskirų šalių, tame tarpe net ir Vokietijos, yra labai panašus kaip ir Lietuvos. Dažnai teigiama, kad ekonominė gerovė ir ekonomikos augimas bei socialinės garantijos yra nedarbo mažinimo priemonės. Tačiau pažvelgus įdėmiau matosi, kad tikrosios nedarbo priežastys glūdi darbo santykių reguliavime, socialinių pašalpų ir garantijų politikoje bei apsunkintose verslo sąlygose.

Lietuva iš Tarybų Sąjungos paveldėjo didžiules neefektyviai dirbančias įmones. Dėl valstybės paramos, socialinių garantijų ir rinkos apsaugos bei privatizavimo politikos daugeliui įmonių nepavyko restruktūrizuotis ir pereiti prie efektyvios gamybos. Jų bankrotas buvo ilgas ir skausmingas, todėl žmonės buvo priversti ilgus metus gyventi nežinioje dėl ateities ir su minimalia alga. Sudėtingos privataus verslo sąlygos, dideli mokesčiai ir „žiaurios akcijos“ atgrasino dalį žmonių nuo privataus verslo, o socialinė pašalpų sistema leido nelegaliai dirbti ir turėti minimalias valstybės teikiamas pajamas. Apibendrinus galima teigti, kad išorinės aukšto nedarbo lygio priežastys slypi neteisingoje valstybės politikoje ir toje padėtyje, kurioje Lietuva buvo po nepriklausomybės atgavimo.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į subjektyvias nedarbo priežastis. LLRI atliktos apklausos rodo, kad žmonės yra linkę laukti, kol gaus gerą darbą, ir nelinkę rizikuoti kurti darbą sau ir kitiems – imtis verslo. Dauguma žmonių nenori migruoti po šalį ieškodami darbo, o linkę keliauti pasirenka užsienio šalis. Taip pat dalis žmonių geriau užsiima mažo ūkio išlaikymu ir daržininkyste ar gauna atsitiktines pajamas, nei aktyviai ieško darbo, keičia savo specialybę arba darbinasi į bet kurį darbo biržos pasiūlytą darbą.

– Nuostolius dėl nedarbo žmonės pirmiausia vertina labai asmeniškai. Ne atsitiktinai ekonomikoje net yra terminas “depresija”. Kaip pamatyti nuostolius, kuriuos dėl nedarbo patiria ir nepraradę darbo žmonės, valstybė?

– Nenuostabu, kad nuostoliai ir jų vertinimai visada yra asmeniški. Niekas geriau nei pats žmogus negali pasakyti, ką reiškia jo darbo praradimas, prarastos pajamos ir gerovė. Visi skaičiavimai ir apibendrinimai remiasi išvestiniais skaičiais, kuriuose nėra asmeninės vertės, širdgėlos ir nevilties. Tačiau gyvename visuomenėje, kurioje visi nariai susieti darbo pasidalijimu ir kitais ekonominiais ryšiais, todėl dalies visuomenės narių gyvenimo pablogėjimas negali neturėti įtakos kitiems žmonėms. Bandymas apskaičiuoti šią įtaką bendrai visada bus tik teoriškas, o gyvenimiškas įvertinimas ir jo reikšmė visada labai asmeniškas.

– Per vienuolika metų patyrėme nuostolių, kurių galėjome išvengti, pavyzdžiui, bankų ar įvairiausio pobūdžio piramidinių finansinių struktūrų žlugimo – tokie patys reiškiniai jau buvo įvykę kuriose nors kitose šalyse. Kodėl nepasimokėme ir dabar nesimokome iš kitų klaidų, o gal iš ekonominių klaidų mokytis neįmanoma, gal visa tai reikia tiesiog patiems patirti?

– Jūsų minimais atvejais reikia kaltinti ne rinką ar ekonominius santykius, bet konkrečius žmones. Vienus – už jų blogą valią ir piktadariškumą, kitus – už pareigų nevykdymą, o trečius – už kvailumą. Gerai žinoma tiesa iš liaudiškų posakių, kad žmogus lengviausiai pasimoko tik iš savo klaidų. Be to, jis visada linkęs kaltinti kitus arba išorines aplinkybes. Dėl šių priežasčių rinkai arba ekonomikai dažnai priskiriamos žmonių ydos ir žmonių klaidos. Tada teigiama, kad rinka netobula ir ją reikia taisyti. Dėl finansinių piramidžių arba bankų griūties kaltinama ekonominė padėtis, bet ne tie žmonės, kurie nesirūpino savo arba jiems patikėtos nuosavybės apsauga, kurie apgaudinėjo ir vogė.

– Paaiškinkite tą keistą būseną, kai tas pats žmogus tuo pat metu nori kainas ir didinti, ir mažinti. Didinti kainas tų produktų, kuriuos jis gamina ar parduoda, o mažinti – kuriuos perka. Kaip išsklaidyti šią iliuziją?

– Žmonės nori ne didesnių parduodamų prekių kainų ir mažesnių perkamų prekių kainų, o didesnių pajamų. Nuo to reikia pradėti sklaidyti iliuzijas. Norimos kainos dar nereiškia norimas pajamas. Manau, kad rinkoje veikiantys žmonės iš patirties žino, kad labai brangiai pagaminus prekes arba už jas paprašius labai didelės kainos galima išvis nieko negauti. Ekonomika ir yra skirta išsiaiškinti, kokiomis kainomis reikia parduoti ir kokiomis kainomis pirkti, kad gautume maksimalias pajamas arba pelną. Tačiau būtina sąlyga kainoms atsirasti yra rinka. Kuo rinka yra laisvesnė, tuo daugiau galimybių veikti, gauti tikslesnę informaciją apie kainas ir padidinti savo pajamas bei gerovę.

– Kodėl netrūksta žmonių, kurie apie teisingumą galvoja kaip apie lygybę. Tik nesakykite, kad tai tarybinių laikų palikimas – ir Vakarų šalyse yra taip manančių, be to, šiose šalyse kaip tik yra stipriausios profsąjungos?

– Filosofijos, politikos, teisės ir ekonomikos teorijų istorijoje yra daug įvairių teisingumo išaiškinimų. Vieni jų remiasi visuotinės lygybės principu, prigimtinėmis teisėmis, kiti akcentuoja tik lygias teises arba gyvenimo ir veiklos sąlygas, o treti atmeta tik prievartą. Jais remiamasi ne tik moksliniuose debatuose, bet ir priimant konkrečius politinius sprendimus bei deklaruojant interesus. Iš patirties žinoma, kad visi žmonės yra skirtingi iš prigimties ir jų negalima sulyginti jokiomis fizinėmis arba teisinėmis priemonėmis. Taip pat sunku kalbėti ir apie teisių arba socialinės tvarkos lygybę, nes kiekvienas žmogus gali skirtingai pasinaudoti lygiomis teisėmis ir lygia tvarka. Ir nors logiškai žiūrint lygios taisyklės yra lengviausiai pasiekiamas ir mažiausiai prieštaringas lygybės užtikrinimo rezultatas, tačiau tai netenkina norinčių visuotinės lygiavos. Profsąjungos dažniausiai kalba ne apie lygias teises kaip apie vienodas žaidimo taisykles ir lygų susitarimą su darbdaviais, bet apie pajamų sulyginimą, valstybinės paramos sulyginimą bei valstybinį verslo reguliavimą ir įtakos sprendimams sulyginimą. Todėl savo reikalavimų esme yra labai netoli nuo tos ideologijos ir tvarkos, kurią turėjome tarybiniais laikais.

– JAV prezidentas Dž. Kenedis yra pasakęs, kad “potvynis pakelia visas valtis”, t.y. spartus ekonomikos augimas pakelia visų gyventojų gyvenimo lygį. Ekonomikos ekspertas H. Steinas esą, atsakęs, jog “potvynis nepakelia tų valčių, kurios yra nuskendusios”. Ar šis palyginimas neprimena mūsų diskusijų: šalies ekonomika auga palyginti sparčiai, tačiau gyventojai to kilimo kažkodėl nejaučia?

– Jei šalies ekonomikos augimas yra vertinamas bendrais ir išvestiniais skaičiais, tai akivaizdu, kad bendrieji duomenys nebūtinai turi atspindėti kiekvieno šalies gyventojo gerovės padidėjimą. Ekonomikos augimą gali lemti keli labai sėkmingai veikiantys ekonomikos sektoriai arba atskiros įmonės. Tai būdinga po recesijos atsigaunančioms arba labai greitai besivystančioms šalims. Taip pat negalima pamiršti, kad kiekvienas yra linkęs savo gyvenimo sąlygas vertinti labai asmeniškai, todėl, paklausę atskirų gyventojų, išgirsite tik jų nuomonę dėl savo gerovės, kuri dažnai nesutaps su politikų arba ekonomistų vertinimais apie visą šalį. Tie žmonės, kurie yra priklausomi nuo valstybės paramos ir garantijų negali iš karto pajusti gerovės padidėjimo, nes jie priklausomi ne tik nuo valdžios dosnumo, bet ir nuo mokesčių mokėtojų sėkmės. Taip pat manau, kad asmeninė gerovė daugiau priklauso ne nuo to, kaip aukštai mus iškels „potvynio“ banga, bet kaip sėkmingai mes irsimės į priekį link savo užsibrėžtų tikslų.