Apgaulingas fondų biržos augimas – ko moko istorija
Spalio 14 d. visuotinis akcijų kainų kilimas fondų biržoje dalinai kompensavo ankstesnės savaitės smukimą, kurio metu išgaravo trilijonai dolerių. Fondų indeksų kilimas buvo pirma finansinio elito reakcija į JAV ir Europos centrinių bankų bei vyriausybių pažadus suteikti jam šimtus milijardų dolerių.
Per vieną dieną pramoninis indeksas „Dow-Jones“, kuris atspindi 30 stambiausių akcinių bendrovių akcijų kainas, pakilo daugiau nei 11 proc., ir tai procentiniu atžvilgiu tapo penktu pagal dydį šuoliu JAV istorijoje, o taipogi pačiu didžiausiu pakilimu absoliučiais skaičiais. Šis šuolis įvyko po staigaus Europos fondų indeksų augimo ir savo ruožtu sukėlė dar didesnį augimą Azijos biržose.
Tokiomis nestabiliomis aplinkybėmis neįmanoma tiksliai pasakyti, ar šis pakilimas reiškia fondų biržų stabilizacijos pradžią. Tačiau jei prisiminsime didžiausius šuolius fondų biržų istorijoje, tai pastarąjį pakilimą galima sąžiningai vertinti kaip nedviprasmišką įspėjimą.
Duomenys, kuriuos „Wall Steet Journal“ paskelbė spalio 13 d., rodo, kad paėmus dešimt sėkmingiausių dienų Volstryto istorijoje aštuonios iš jų tenka pirmiems keturiems Didžiosios depresijos metams. Dar vienas įvyko 1987 metų spalio 21 d., iškart po paties didžiausio vienos dienos smukimo fondų biržos istorijoje – 1987 metų spalio 19 dieną, vadinamąjį „juodąjį pirmadienį“, įvykusio 22 proc. smukimo.
„Wall Street Journal“ duomenimis, tik du tokie šuoliai – 1987 ir 1933 metais – „reiškė meškos rinkos pabaigą“. Tuo tarpu „Dow-Jones“ indekso kilimas, prasidėjęs 1933 metais, vyko lėtai, o po jo sekė tolesni nuosmukiai. Dar svarbiau tai, kad akcijų kainų kilimas niekaip nepriartino Didžiosios depresijos pabaigos. Ji tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tik 1955 metais „Dow-Jones“ indeksas pasiekė 1929 metų spalio mėnesio lygį. „Wall Street Journal“ neteisingai nurodo spalio 21 datą kaip „jaučio“ rinkos 1987 metais pradžią. Po šios datos įvyko dar du smarkūs nuosmukiai ir tik tų metų pabaigoje fondų birža atsistatė ir pasiekė 1987 metų pradžios lygį.
1929 metų „Didžiojo kracho“ metu įvyko ištisa virtinė vienos dienos šuolių fondų biržoje, tačiau bendra trajektorija buvo nukreipta žemyn. Tarp 1929 metų spalio ir 1932 metų liepos buvo penki „Dow-Jones“ indekso augimo atvejai – kiekvienas iš jų duodavo prieaugį daugiau nei 9 proc., tarp jų ir antras pagal dydį vienos dienos šuolis istorijoje, įvykęs 1931 metų spalio 6 d., kada akcijos pakilo beveik 15 proc. Tačiau apie šiuos „rinkos pagyvėjimo“ atvejus prisimenama kaip apie trumpas akimirkas ilgoje žemyn nukreiptoje spiralėje – atvejus, kada daugelis investuotojų rizikavo ir pralaimėjo. Fondų birža pasiekė dugną tik 1932 metų liepą, praradusi 82 proc. savo vertės.
Laikini akcijų pakilimai yra skiriamasis krizinių laikotarpių bruožas. Kaip paaiškino Fridrichas Engelsas savo darbe „Socializmo vystymasis nuo utopijos link mokslo“ (1880), krizės, atvedančios prie „stambių gamybos įmonių ir ryšio priemonių perėjimo… į valstybės nuosavybę“, rodo, kad „kapitalistui nebeliko jokios kitos visuomeninės veiklos, kaip tik dividendų susižėrimai ir lošimai biržoje, kur kapitalistai atiminėja vienas kito kapitalą“.
Kitaip nei XIX amžiuje, dabar nemaži darbininkų ir viduriniosios klasės sluoksniai netenka savo pensijų santaupų, ir visa tai po to, kai jiems žadėjo, jog fondų birža garantuos jų investicijoms geriausią pelną.
