Aiškiai susitarkime, ko norime iš Europos
Šiuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungoje sprendžiami svarbūs klausimai, kurie turės ilgalaikį poveikį visos Europos ateičiai. Tai reikia pasakyti ir apie Konvento dėl Europos ateities darbo pradžią, ir Komisijos siūlymą dėl finansinės paramos stojančioms šalims, ir Lietuvos Konstitucijos pataisas dėl prekybos žeme, ir Ignalinos AE uždarymo grafiką.
Viena vertus, tai rodo, jog Lietuvos ekonominės ir politinės realijos yra glaudžiai susijusios su ES vykstančiais procesais net ir nesant pastarosios nare. Antra vertus, tai išryškina Lietuvos politikų prieštaringus veiksmus ir kol kas menkai aptariamas problemas dėl Lietuvos ateities Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, nors Lietuvos Seimo nariai deklaruoja pasiryžimą vieningai atstovauti Lietuvos interesams konvente, tuo pačiu Seime sunkiai randamas sprendimas dėl kliūčių prekybai žeme panaikinimo klausimo, kuris, atrodytų, yra svarbus visos šalies interesams ir naudingas ekonomiškai.
Pirmiausia keletas pastabų dėl Lietuvos atstovų dalyvavimo Konvente, kurio tikslas – sukurti prielaidas sėkmingai ES veiklai priėmus dešimtį naujų narių ir tuo pačiu įtraukti į ES reikalų svarstymą Europos šalių piliečius. Nors Lietuvos, kaip ir kitų kandidačių, atstovai neturi tokios pat balso teisės, kaip esamos ES valstybės narės, turėdami gerai parengtus ir pagrįstus siūlymus galėtų ne tik atkreipti į save dėmesį ir gauti dalelę politinio prestižo (o grįžę į Lietuvą – gal ir taškų savo reitinguose), bet ir sukurti palankesnes sąlygas Lietuvai dalyvauti ES.
Vis dėlto, nors klausimai, kurie bus svarstomi konvente, yra gerai žinomi, Lietuvos atstovai kol kas neturi analize pagrįstos pozicijos ar keleto jos variantų. Atrodo, jog Lietuvoje daugelis politikų ir visuomeninių organizacijų suvokia stojimo į ES klausimus tik per šalies suvereniteto prizmę, t.y. ar stodami į ES mes prarasime, ar įgysime daugiau galių ir suvereniteto.
Bet ne mažiau svarbus yra ideologinis klausimas dėl santykio tarp valstybinio ir privataus gyvenimo atskyrimo, didesnio ar mažesnio valstybės vaidmens išteklių paskirstyme. Pavyzdžiui, klausimas dėl kompetencijų tarp ES, valstybių narių ir regionų padalinimo neatskiriamas nuo klausimo apie išteklių paskirstymą valstybės ar rinkos priemonėmis. Jeigu, kaip teigiama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos parengtoje medžiagoje, Lietuvos interesas yra išlaikyti bent jau esamą lėšų perskirstymo per ES biudžetą lygį, ar su tuo sutinka ir Lietuvos liberalų atstovai konvente? Toks (turbūt nesąmoningas) šių klausimų depolitizavimas gali lemti nesugebėjimą aiškiai suprasti ir atstovauti Lietuvos interesams konvente (o vėliau – Europos parlamente).
Panašias dilemas kelia klausimai dėl ES veiklos efektyvumo didinimo ir platesnio gyventojų įtraukimo į ES klausimų sprendimą. Bet kokie bandymai sukurti prielaidas greičiau, efektyviau priimti sprendimus ES, kurią sudarys 25 ar daugiau šalių, neišvengiamai reikš arba tolesnį suvereniteto perdavimą ES institucijoms (centralizaciją) ir atskirų šalių nuomonės ignoravimą, arba kai kurių funkcijų privatizavimą ir perdavimą rinkai.
Be to, norint efektyviau spręsti vietines problemas didesnėje, daugiau įvairių interesų ir ekonominio išsivystymo skirtumų turinčioje ES (o būtent taip ir bus po jos plėtros), prasminga plėtoti lankstaus bendradarbiavimo formas tarp atskirų ES valstybių narių grupių. Tačiau tai galiausiai gali sustabdyti „glaudesnės sąjungos“ tarp valstybių narių kūrimą, kuris yra įtvirtintas kaip vienas iš pagrindinių ES tikslų.
Turbūt sunkiausias konvento uždavinys yra platesnis visuomenės įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Tai reiškia visiškai naują veikimo metodą organizacijoje, kurioje iki šiol visus sprendimus priimdavo elitas ir kurios sukūrimas remiasi tikėjimu, jog elitas ir ekspertais sugebės spręsti visuomenės ekonomines ir socialines problemas. Svarbiausia, jog čia reikia ne tik elito noro klausytis, bet ir visuomenės noro gilintis ir kalbėti. O, kaip rodo nevyriausybinių organizacijų forumo Vilniuje patirtis, kalbėti konstruktyviai yra sunku.
Pirmiausia Lietuvoje būtina diskusija tarp politinių partijų, nes konvente svarstomi klausimai susiję ne tik su šalies suverenitetu, bet ir su išteklių paskirstymu, todėl juos būtina politizuoti. Tik per partijų diskusiją galima įtraukti šalies visuomenę į šių klausimų svarstymą ir išvengti tokio scenarijaus, kai nebus aiškiai suvokta, dėl ko balsuojama Konvente. Tačiau kol kas Lietuvos vidaus politinėje scenoje vis daugėja sumaišties ir prieštaringų pareiškimų, kurie neprisideda prie objektyvaus visuomenės informavimo apie įvairius su stojimu į ES susijusius klausimus.
Tai pirmiausia reikia pasakyti apie Ignalinos AE uždarymą. Artėjant laikui apsispręsti dėl antrojo jos reaktoriaus ateities, daugėja prieštaringų politikų ir interesų grupių pareiškimų. Vieni, turbūt yra skatinami artėjančių prezidento rinkimų, kiti – pokyčių baimės. Šitaip visuomenei pateikiami argumentai, kurie ne tik nukreipia diskusiją klaidinga kryptimi, bet ir skatina ignoruoti pasirašytus susitarimus ir skleidžia ekonomine logika nepagrįstus teiginius apie Lietuvos ateitį „prie žvakių“.
Suprantama, jog Ignalinos AE uždarymo pasekmės yra svarbus klausimas, tačiau visai Lietuvos ekonomikai ir visuomenei dar svarbiau yra tai, kokios bus sudarytos sąlygos naujiems elektros gamintojams ir tiekėjams įeiti į Lietuvos rinką. Kuo lengviau bus įeiti į rinką naujų elektrinių (atominių ar ne) statybos ar elektros energijos importo forma, tuo mažiau skausmingas bus Ignalinos AE uždarymo klausimas. Reikia nepamiršti, jog ES (po rinkimų Prancūzijoje) gali sutarti visiškai atverti elektros energijos rinką jau 2005 m., tad Lietuvai taip pat reikia orientuotis į šią datą, o ne šiuo metu numatytus 2010 m., kada visi vartotojai turėtų įgyti teisę pasirinkti elektros energijos tiekėją.
Apskritai vertėtų atidžiau sekti ES vykstančias diskusijas dėl vidaus rinkos reformų, apie kurias bus kalbama ir kovo viduryje įvyksiančiame ES viršūnių susitikime. Juk ne veltui ten kviečiami dalyvauti ir stojančiųjų šalių atstovai – netrukus ten priimamus sprendimus reikės įgyvendinti ir mums, ir geriau, jei iš anksto būsime tam pasiruošę.
ES diskutuojama apie mokesčių mažinimą, darbo santykių reformą, infrastruktūros – geležinkelių, energetikos, pašto – liberalizavimą, verslo aplinkos gerinimą, tiesa, tuo pačiu kalbama ir apie socialinę sanglaudą ar aplinkos apsaugos gerinimą. Bet koks ES priimamas sprendimas yra ne tik (ir kartais ne tiek) efektyviausio būdo paieškos, bet ir politinių kompromisų tarp valstybių narių rezultatas. Todėl juose sunku atrasti ideologiškai „grynus“ sprendimus. Tačiau tai tik dar labiau sustiprina aiškių principų svarbą, nes tik nuo jų atsispiriant galima nuosekliai atstovauti šalies interesams.
