2001 metų ekonomikos apžvalga

Straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai 2001 m. ekonominiai įvykiai bei problemos, jų įtaka Lietuvos ekonomikai ir žmonėms. Straipsnyje kalbama apie ekonominės politikos pokyčius pasikeitus valdžioms, apie ypač intensyvų įstatymų leidybos procesą, apie perdėtą vaikų teisių gynimą naujajame Civiliniame kodekse, apie deklaruojamą meilę smulkiajam verslui ir priekaištus stambiesiems. Taip pat aptariama metų pabaigoje įsiplieskusius priekaištus prekybos tinklams dėl darbuotojų ir tiekėjų išnaudojimą.

Šios vasaros pabaigoje Lietuvos valdžia kurį laiką pamindžikavusi perkėlė svorį nuo dešinės ant kairės, stengdamasi galvą išlaikyti oriai nepajudintą, su Eurointegracijos, NATO, demokratijos, rinkos ekonomikos ir kitomis ideologiškai subalansuotomis veido išraiškomis. Per pirmą šimtą dienų buvo vos keli nesusilaikymai kairėn, tiesa, gana atviri – grąžintas grūdų supirkimo bei cukraus pardavimo kainų reguliavimas. Nors vargu ar daug kas buvo patikėjęs, kad stovėsime dabar tvirtai abiem kojom, kaip buvo kairiųjų žadėta.

Drįstu teigti, kad Lietuvos ekonomikoje tikros dešinės dar nebuvo. Jau atrodė, kad bus, bet taip neįvyko. „Dešinė“ ekonominės politikos teorijos prasme – tai maža ir stipri valdžia, rimtai ir griežtai daranti tai, ką laiko savo funkcija, tokių funkcijų prisiskirianti santykinai nedaug ir paliekanti rinkai viską, ko savo funkcijomis nelaiko. Tokia valdžia nelinkusi leisti savo (mokesčių mokėtojų) pinigų ten, kur juos geruoju investuoja verslas. Tai taupi ir aiški valdžia. Dažniausiai dešiniesiems valdant vyksta privatizacija (tradiciškai po kairiųjų valdymo pasirinkimo, ką privatizuoti, netrūkdavo [1]), diegiami rinkos santykiai kvazivalstybiniuose sektoriuose (socialinėje apsaugoje, transporte, sveikatos apsaugoje), mažinami mokesčiai ir biudžetas, mažėja valstybinių programų bei valstybės institucijų.

Privatizacija Lietuvoje vyko su nedidele pertrauka po to, kai kairieji valdė praėjusį kartą. Mokesčiai Lietuvoje dar nemažėjo. Biudžetas ir valstybės institucijų skaičius – taip pat. Tiesa, bandymų būta. Konservatoriai bandė pamažinti biurokratijos per Saulėlydį, liberalai su socialliberalais vis gąsdino sumažinti mokesčius, kol patys išsigando. Kadangi verslas mokesčių sumažinimo nebijo, jis neišsigando – gal net patikėjo ir į kitų metų planus įtraukė. Šioms Kalėdoms gavo dovanų – pundelį naujų mokesčių įstatymų su naujais arba padidintais mokesčiais: kelių, taršos, akcizų – degalams, pelno – investicijoms, socialinio draudimo – savarankiškai dirbantiems. Yra ir daugiau mokesčių, rinkliavų bei privalomų valstybės “paslaugų” (pvz., policijos palyda vežant akcizines prekes), kurių nemažėja ir, matyt, kitais metais nemažės. Juk viskas yra Algirdo Brazausko deklaruotam “šventam reikalui” – biudžetui padidinti. Nesigilinant į paskirus mokesčių išaugimo būdus bei jų pasekmes, įdomus yra pats didelio biudžeto “reikalas”.

Pažadink socialistą kiekviename

Ar smarkiai pasikeitė ekonominė politika, pasikeitus valdžioms? Patys veiksmai pakito gana nuosaikiai. Biudžeto nepasidalydavo kiekvienais metais, žemdirbiai protestuodavo irgi kiekvienais. Pinigų „išprotestuodavo“ taip pat iš visų pakraipų vyriausybių. Pensijų reformą atidėliojo ir kairiosios, ir dešiniosios vyriausybės, privileginių pensijų nenaikino nė viena. Sveikatos apsaugos bei švietimo rinkos krypimo reformuoti nedrįso niekas, nedrįso net kalbėti, kad tai padaryti reikia. Sprendimai šiose “ne grynosios ekonomikos” srityse būdavo ir tebėra nei šiokie, nei tokie – pvz., įvesti visiems studentams vienodą mokestį, bet niekaip nekeisti paties mokymo (kaip paslaugos) finansavimo principų; leisti medikams imti kyšius, bet riboti jų išrašomus receptus. Pasikeitus valdžioms, labiausiai pakito retorika. 2001-ieji buvo retorikos pervartų metas. Keitėsi partijos, keitėsi asmenys partijose, partijų veikėjų žodžiai vartėsi it burtininko apsiaustas. 2001 m. “Misterio verstuko” titulo tikrai nusipelnė Jonas Lionginas savo kalbomis apie mokesčių žalą verslui, kurią pamiršo (ir netgi pamilo) vos tapęs finansų ministru ir vėl prisiminė opozicijoje. Visuomenė pavasarį Rolando Pakso vyriausybės beveik buvo įtikinta, kad sumažinti mokesčius yra gerai. Gerai, nes mažesni mokesčiai skatina verslą, verslas tada steigiasi, auga, įdarbina žmones, žmonės gauna algas ir džiaugiasi. Darbo vietų kūrimas tuomet buvo galutinis ir neatremiamas argumentas. Rudenį tokiu Brazausko vyriausybės argumentu tapo šūkis “pagausinkime mūsų biudžetą”. Tai reiškia – geriau surinkime esamus ir, jei neužteks (aišku, kad neužteks), padidinkime mokesčius. Dideli mokesčiai gerai, nes gausina biudžetą, tada valstybė gali didinti algas mokytojams, gydytojams bei valdininkams, pati investuoti, pirkti, statyti (statyti, statyti [2]…), tuomet žmonės dirba, gauna algas ir džiaugiasi. Atrodytų, na ir puiku, abiem atvejais – džiaugiasi, tarsi nėra jokio skirtumo, kaip tie žmonės gaus savo darbo užmokestį – iš biudžeto ar iš verslo.

Tai kodėl visi nepatenkinti?

Ogi nepatenkinti ne tie patys. Pirmuoju atveju nepatenkinti biudžeto lėšų naudotojai [3], nes jie įpratę daugiau gauti iš biudžeto nei sumokėti į jį. Antruoju atveju nepatenkinti mokesčių mokėtojai, kuriems tenka daugiau sumokėti į biudžetą nei gauti iš jo. Šis procesas vadinamas perskirstymu, kuris, kairiųjų nuomone, remiasi socialinio solidarumo principu. Dešiniųjų nuomone, jis yra tiesiog būtinas, idant galima būtų finansuoti valstybės funkcijas, reikalingas visiems gyventojams. Natūralu, kad jei funkcijų būtų mažiau, tai ir perskirstyti reikėtų mažiau. Kairiųjų atveju perskirstymas su valstybės funkcijomis lyg ir nesiejamas – būti socialiai solidariam yra vertybė (tik niekaip nesuvokiu, kaip galima būti solidariam per prievartą).

Perskirstoma ne tik žmonėms, gaunantiems atlyginimus ar pašalpas bei kompensacijas iš biudžeto. Perskirstoma ir įmonėms. Esama daugybės įmonių, savo veiklą siejančių būtent su valdžios vartojimu. Jų pagrindinis klientas yra nacionalinė arba vietos valdžia. Pvz., savivaldybės samdo įmones paslaugoms miestelėnams atlikti: viešojo transporto, miesto tvarkymo, gatvių apšvietimo, švietimo, socialinių paslaugų ir pan. Valstybinės agentūros bei organizacijos samdo įmones keliams statyti bei remontuoti, matuoti bei tyrinėti žemę, teikti dujų, elektros darbų ir panašias paslaugas. Yra prekių bei paslaugų, kurių užsakovas, pagal galiojančius įstatymus, ir tegali būti valdžios institucijos. Tačiau daugelis įmonių gali pasirinkti, kam savo paslaugas parduoti – valstybei ar privatiems asmenims bei įmonėms. Valstybės užsakymai vilioja savo paprastumu: darbas didelis, užsakovas mažiau reiklus, galima „susiorganizuoti“ labai gerą kainą. Reikia tik turėti įgūdžių viešųjų pirkimų konkursuose (o įgūdžių čia reikia neeilinių). Tai buvo daugelio įmonių mėgiama veikla, – bent ligi tol, kol jos nepatirdavo, kad valstybė vieną kartą ima ir nesumoka už atliktus darbus. Ypač tai matyti žvelgiant į statybos verslą. Prieš kelerius metus privatus asmuo su savo nedideliu butu ar netgi namu didesnėms statybos įmonėms nebuvo įdomus. Per daug vargo su tokiu klientu. Tada gimė miesto folkloras apie statybas kaip gyvenimo nelaimę. Kilo ir visokiausių valdiškų iniciatyvų, kaip vartotojus nuo baisios statybininkų savivalės apginti: licencijuoti, sertifikuoti, registruoti, kvalifikuoti ir kt. Nors priežastis buvo aiški – paslaugos teikėjas nekonkuravo dėl kliento, todėl nepaisant didelio statybinių įmonių skaičiaus, konkurencijos rinkoje nebuvo. Tik po to, kai ne viena statybos bendrovė nukentėjo finansiškai dėl valstybės neapmokėtų darbų, šis stambus klientas prarado pusę savo grožio (ir prancūziška pudra čia nebepadės). Gerai, kad viskas gerai baigėsi – statybininkai atsigręžė į mažesnius, nors ir sunkesnius, bet mokius klientus. Tačiau toms įmonėms, kurios savo pinigų neatgavo, vargu ar ši baigtis priimtina.

Panaši situacija klostėsi pinigų rinkoje. Valstybei skolinantis daug ir brangiai, bankai didžiąją dalį lėšų skirdavo VVP (Vyriausybės vertybiniams popieriams) įsigyti, taip sumažindami kitų norinčių pasiskolinti žmonių bei įmonių galimybes. Priežastys tos pačios – investuoti į VVP paprasta, darbo mažai, o palūkanos buvo didelės. VVP palūkanos kilo, kol 1999 m. rudenį pasiekė maksimumą. Bet tuo metu susvyravo pasitikėjimas valstybės mokumu ir, siekiant išlaikyti griežtą finansų politiką, buvo nutarta kurį laiką VVP neleisti. Nuo 2000 m. pavasario šių vertybinių popierių palūkanos stabilizavosi, o po to ėmė kristi. Rezultatai rinkos dalyviams akivaizdžiai palankūs: vidutinės paskolų palūkanos per 2001 m. sumažėjo beveik per pusę.

Svetimais pinigais kiekvienas gudrus

Tačiau svarbiausia, kad ne politikai, matydami valstybinių užsakymų neperspektyvumą, sumažino valstybės pirkimų. Ne, tiesiog banaliai biudžete pritrūko pinigų, o rinkoje sumažėjo pasitikėjimas valstybės kaip kliento patikimumu. Pamoka neišmokta, todėl šią schemą bandoma taikyti vėl ir vėl. Tai biudžeto lėšomis masiškai perkamos paskolos būstui (subsidijuojant jų palūkanas), tai kyla dar atviresnės valstybinio ūkininkavimo iniciatyvos: sukurti valstybinį el. parašo sertifikavimo centrą bei savą valdišką telekomunikacijų operatorių. Pastarųjų iniciatyvų neišsipildymo viltis gana didelė – mat jiems įgyvendinti reikia tikrų pinigų iš biudžeto ir daug. Šiemet jų neskirta, tikėsimės, kad nepaisant plačių vyriausybės užmojų mokesčių srityje, kitais metais jų irgi neatsiras [4].

Valdiško telekomunikacijos paslaugų teikėjo projektas, įgavęs pavadinimą Telekomas-2 įdomus ir kitais aspektais. Jo idėja kilo liberalams, bet dėl lėšų trūkumo buvo nerealizuota, o padėta į stalčių. Atėjusi nauja valdžia dorai rūpinosi politikos tęstinumu ir paieškojusi stalčiuose rado ne vieną sau tinkamą projektą. Šio esmė – sujungti esamus valstybinių institucijų tinklus ir taip pagaminti pajėgų didmenininką, galintį konkuruoti su Lietuvos Telekomu, gadinančiu gyvenimą ne tik Lietuvos pensininkams, bet ir visiems telekomunikacijų rinkos dalyviams. Atrodytų puiku: panaudosime esamus išteklius ir sudarysime konkurenciją monopolininkui. Naivumas 1 – jei konkurencija taip gamintųsi, tai socialistinėse šalyse su viena kita kapitalizmo priemaiša turėtume konkurencijos rojų (juk kiekvienai išnaudotojų kapitalistų įmonei būtų atsvara nesavanaudiška nacionalinė kompanija). Tiesa, liberalai manė, kad sukūrus šį konkurencijos gelbėtoją vertėtų jį privatizuoti, o dabartiniai valdantieji įsitikinę, kad tai ir turėtų likti valstybinis operatorius, kuris galėtų teikti paslaugas biudžetinėms organizacijoms pigiau nei Telekomas.

Naivumas 2 – jei kainos taip pagal norą mažėtų, tai galėtume su krosnim į mišką malkų važiuoti. Gerai paslaugų kokybei ir mažai kainai pasiekti, visų pirma, reikia gerų investicijų. Ir ne vienkartinių, o nuolatinių. Įsivaizduokime biudžeto dalybas dar po kelerių metų: krašto apsaugai – fiksuotas procentas, švietimui – fiksuotas procentas, sveikatos apsaugai – fiksuotas procentas, žemės ūkiui – taip pat, valstybės skolai aptarnauti – augantis procentas, Mažeikių naftos nuostoliams – neprognozuojamas procentas, nacionaliniam geležinkeliui – fiksuotas procentas, nacionalinei aviacijai – fiksuotas procentas, nacionalinei televizijai – fiksuotas procentas (arba tikslinis mokestis), valstybiniam telekomunikacijų operatoriui – fiksuotas procentas. Gal ir gerai, kad nebebus ko dalyti, tik bėda – sudėjus procentus gali išeiti gerokai virš šimto.

Svarstydama apie Brazausko apverktą biudžetą (kažkodėl asocijuojasi su rožiniu tortu), valstybinį-kišeninį telekomunikacijų operatorių, vis iš pat pradžių nepatikiu, kad žmonės apie tai kalba rimtai. Bet spalvingas įsivaizdavimas padeda: Ignalinos atominės ar Kauno elektrinių statyba, didžiuliai kiekiai subsidijuotos lietuviškos mėsos eksporto į Rusiją, toliai, užmojai, solidžios pinigų sumos, dirbančiųjų kiekis, augantis BVP, mažėjantis nedarbas, delegacijos iš užsienio pasigrožėti, aplenkti estai, solidarumas, profsąjungos, darbo žmonių šventės su orkestru ir pan. Kiekvienas norėtų. Užsimirštum, kad Lietuva – maža šalis ir dėl to mažai kam įdomi rinka. Darbštumas – lietuvio dorybė. Netiesa, kad lietuviai neversli tauta. Juk skauda politikams, kad valstybė neinvestuoja, kad turtas valstybinis nenaudojamas užkastas, kad žmonės išsimokslinę svetur išvažiuoja, kad kiti (užsieniečiai) iš naftos bei bankų verslo pinigus daro. Sakyčiau, tikra verslininko-darbdavio logika. Tik viena smulkmena – verslininkas savais pinigais rizikuoja. Valstybiniai ūkininkautojai – kitų uždirbtais. Todėl kai tie kiti dėl kokių nors priežasčių pradeda mažiau dirbti, valstybiniam ūkininkui nebėr kaip biznio daryti, tad nutariama didesnę dalį nusavinti, t. y. pakelti mokesčius. Šią procedūrą pakartojus kelis kartus, pasakose ateina Robinai Hudai, o gyvenime – rinkimai (žinia, būna ir revoliucijų). Lietuvoje rinkimai kol kas reikalų krypties tiek nekeičia, kiek, paskaičius programas, atrodo, turėtų. Nenuostabu – juk kairumo liga ekonomikoje čia įaugusi į kraują. Todėl visai nesunku kiekviename pažadinti socialistą – tegul ir nesąmoningą, nearšų, bet ištikimą.

Įstatymo infliacija

Įstatymų gausa ir painiava buvo ir, regis, dar ilgai liks mūsų kasdienybė. Atrodytų keista, kodėl niekas nesiima jų tiesinti, tvarkyti, valyti. Kodėl įstatymai, skirti aiškumui ir tvarkai, tampa painiavos ir neaiškumų priežastimi? Kam gi norisi gyventi taisyklių šiukšlyne? Pasirodo, šis įstatymų jaukalas daugeliui yra tiesiog jaukus. Arba patogus bei naudingas. Sumaištyje nesunku vieną nuostatą užmiršti, o kitą paryškinti, su viena nuskriaustojo kuiną, o su kita – šlovės žirgą pasibalnoti. Tačiau atidžiau panagrinėjus įstatymų gaminimo virtuvę, kyla vis daugiau abejonių, kad jie tokie atsiranda dėl sąmoningo veikimo. Manau, kad norėdamos sąmoningai sukurti sau palankią teisinę sumaištį, interesų grupės turėtų būti organizuotos bent kaip gero lygio žvalgų (arba kokių teroristų) organizacijos. O, Lietuvoje dauguma interesų grupių organizuotos menkai. Visų pirma dėl to, kad dauguma savo interesų nesuvokia, todėl dirba svetimam (tai, be abejo, atsiliepia darbo kokybei) iki pirmo rimto susikirtimo. Lietuva – maža valstybė, joje apibrėžtiems interesams labai sunku rasti bendraminčių. Antra, įstatymų virtuvė nuolat kinta – ir viryklės, ir virėjai, be to, bent kartą per metus atliekamas generalinis valymas bei baldų perstumdymas. Tokiuose skersvėjuose išlaikyti savo žmones, net ir po puodais pavožtus, būtų sunku. Trečia, o kam vargintis? Palikus reikalus vykti savaime, chaosas taisyklėse pas mus susikuria pats, nes tai, matyt, irgi kraujyje [5].

Taip atsitinka, nes taisyklių troškimas yra begalinis, reglamentuoti norisi viską ir kuo detaliau. O įstatymą priėmus, jis it koks meno kūrinys paliekamas gyventi savo gyvenimą ir kiekvienas naujas imamas kurti tarsi tuščioje vietoje. Kadangi į įstatymą žvelgiama kaip į vertybę savaime, gal ir natūralu, jog nelabai rūpinamasi galimybėmis jį įgyvendinti bei to įgyvendinimo pasekmėmis žmonėms.

Bet įstatymai nėra savarankiški padarai. Dalis jų vos gimę numiršta, nes jų įgyvendinti nėra galimybių. Dalis pakimba kažkur tarp dangaus ir žemės ir it iškamšos primena apie savo gyvumo negalimybę. (Žymiausi tokių pavyzdžių: Konstitucijos nuostata dėl nemokamo gydymo bei mokslo, įstatymai dėl fiksuotos biudžeto dalies skyrimo švietimui, sveikatos apsaugai ir žemės ūkiui.) Kiti įstatymai gyvuoja retkarčiais tarpusavyje susikirsdami arba sudarydami uždarus ciklus. Liūdniausia, kad kirčiai šie kliūva konkretiems žmonėms (kurie čia – taisyklių objektai), ir jie labirintuose be išėjimo blaškosi. Legalūs spąstai – kilpos miesto parko gyvatvorėje.

Įdomu tai, kad įstatymus leidžiamąją bei jų vykdomąja valdžia žmonės nebetiki, bet pačiais įstatymais – tiki. Paklaustas apie būdus savo bėdoms įveikti ne vienas nurodo – reikia įstatymo: sliekų auginimo, cukraus, grikių ir petražolių, trečio kairio viršutinio danties gydymo ir prekybos spalvotais stikliukais. Sakoma, įstatymų reikia, kad nebūtų chaoso rinkoje, nes tada bus blogai. Todėl puolama į chaosą valdžioje ir būva blogai. Rinkoje chaoso būti negali pagal apibrėžimą, nes rinka reiškia apibrėžtą tvarką. Ši tvarka gali nepatikti, bet tai jos nepaverčia netvarka.

Visuotinis įstatymų troškimas, kad ir kaip būtų paradoksalu, niekaip negerina jų kokybės ir apskritai nesuteikia svarbos įstatymo kūrimo veiksmui. Įstatymo leidėjo pozicija primena darbininko prie staklių ar ūkininko laukuose (ech, nenuėjo toli simboliai nuo Žaliojo tilto) – masinė gamyba ir masto ekonomija. Ką galima sukurti tokia poza ir su tokiu nusiteikimu?

Netgi pragmatiškosios ES teisės aktų preambulės gana išsamios – čia išdėstoma, kokias problemas šiuo dokumentu ketinama išspręsti, kada jis taikytinas, kada ne, kuo turi būti pagrįstos išimtys. Trumpai – kam tas dokumentas apskritai reikalingas. Stebint ES teisės perėmimą Lietuvoje, kyla įtarimas, kad pas mus ji neskaitoma, nes juk visai nesvarbu, dėl ko reguliuojama, svarbu, kad reguliuojama. Visus reguliavimus apmoka mokesčių mokėtojai.

Vaikai ir teismai

2001 m. viduryje įsigaliojo jau legendomis spėjęs apaugti naujasis Civilinis kodeksas. Taip prieštaringai tikriausia nebuvo vertintas nė vienas teisės aktas. Nenuostabu – apimtis įspūdinga, parengtas ir priimtas greitai, į gausius teoretikų bei praktikų pasiūlymus liberalų bei socialliberalų Teisingumo ministerija neatsižvelgė [6]. Viena vertus, naujasis Civilinis kodeksas yra novatoriškas – jame aiški pastanga išvengti principo “kiekvienam po įstatymą” ir reglamentuoti veiklas remiantis bendrais principais, o ne veiklų specifikomis. Kita vertus, jame atsirado naujų smulkmeniškų reglamentacijų ir liko nemažai tikrai skandalingų nesusipratimų. Pavyzdžiui, nauja vaiko teisės gynimo priemonė, kuomet šeima, turinti vaikų ir norinti parduoti savo būstą, negali to padaryti be teismo sprendimo. Byla inicijuojama visais atvejais. “Įtariamieji” tėvai turi pateikti naujo būsto, kuriame gyvens vaikas, dokumentus ir įrodyti, kad ten jo gyvenimo sąlygos nepablogės. Ši procedūra akivaizdžiai paliečia visus tėvus, kuriems nė mintis nekyla savo vaiką palikti be pastogės, ir labai abejoju, ar tokioje masėje bus pastebėti tie piktavaliai, dėl kurių ši procedūra sumanyta. Byla išnagrinėjama maždaug per savaitę ir dar savaitė paliekama norintiems apskųsti. Gerai, jei šeimoje ir giminėje visi sutaria. O jei ne (kas tikrai nėra retenybė)? Geresnio preteksto pagadinti marčiai/žentui ar kitam artimajam gyvenimą sunku būtu ir sumąstyti. Turėtų atsirasti gerų siužetų serialams.

Rezultatas toks: vaikai „ginami“, teismai užimti nesunkiu darbu, tėvai – bylinėjimaisis, giminės taip pat gali pasireikšti. Pliusą, įdiegus naują vaikų gynimo priemonę, pažymėti galima. Papildomai įdarbinta teisėjų – kuriamos darbo vietos. Žmonės užimti popierių tvarkymu, laiko nei sau, nei vaikams, nei visuomenei neturi. Ramu. Už viską sumoka mokesčių mokėtojai.

Sunki meilė smulkiesiems

Lietuvoje mylimas smulkus ir vidutinis verslas, o stambus – nemylimas. Tokia viešoji nuomonė. Stambiųjų nemėgsta visi: Prezidentūra bei Seimas rūpinasi, Vyriausybė tiria bei sprendžia, keiksnoja, riboja, žaboja. Žodžiais smulkaus verslo rėmimo programas remia visi: vyriausybė, ministerijos jos paliepimu ir savo iniciatyva, tarptautinės organizacijos, ES, nevyriausybininkai (vadinamieji NVO [7]), žurnalistai bei kiti. Pažvelkime, kaip ši meilė darbuose atsispindi.

Nuo šių metų panaikinta socialinio draudimo įmokos nuolaida, kuomet individualių įmonių savininkai galėjo draustis ne pilnai, o tik bazinei pensijai. „Neteisingasis“ (anot įstatymo keitimo iniciatorių, protegavęs stambų kapitalą) pelno mokestis pernai apmokestino smulkias įmones 15 % tarifu ir leido iš apmokestinamo pelno sumos atimti investicijų sumą, šiemet įsigaliojęs „Teisingasis“ – investicijų sumą atimti nebeleidžia, o tarifas sumažintas iki… 13 %. Visiems kitiems (nesmulkiems) tarifas buvo 24 %, sumažintas iki 15 %. Aritmetika paprasta – 1:0 smulkiųjų nenaudai. Tiesa, naujasis pelno mokesčio įstatymas gerokai komplikuoja šio mokesčio apskaitą. Dabar įmonių turima programinė įranga tam netiks, taigi gali tekti apskaitą atlikti rankiniu būdu. Štai čia ir išloš mažosios įmonės – turto turi mažiau, tai ir ranka rašyti teks mažiau.

Pažvelkime, kaip gyvena patys verslo mažiausieji – patentininkai. Nelabai panašu, kad jie būtų mylimi. Šią supaprastintą pajamų mokesčio mokėjimo formą baudžiamasi panaikinti nuolat. Kadangi bijoma „mylimųjų“ nepasitenkinimo proveržių Gedimino prospekte, paprastai apsiribojama naujomis tvarkomis, kurios greitai iš šio „supaprastinto“ varianto paliks vien aidą. Vogtos prekės bei slepiami mokesčiai – dažniausi kaltinimai, pateikiami patentininkams tiek mokesčių administratorių, tiek didžiųjų konkurentų. Tikrai, tokių atvejų daug. Tačiau ar tai reiškia, kad visi, besiverčiantys patentine veikla, turi dėl vagių nukentėti? Vagims gaudyti yra kiti būdai bei tarnybos, o mokesčiams tikrinti yra mokesčių inspektoriai. Pastarieji tikrai labiau myli didžiuosius – juk daug smagiau vartyti popierius, kuriuose įrašytos apčiuopiamos sumos, ir šiltame kabinete, nei gadinti akis skaičiuojant menkas sumeles kur ant prekystalio akmeniu ataskaitas prispaudus, kad vėjas nenuneštų.

Visos valdžios kovoja su kioskininkais, taksistais, mikroautobusų vairuotojais, automobilių perpardavinėtojais, garažais-servisais ir pan. Kovoja įvesdamos kasos aparatus, privalomus sertifikatus, nustatytas spalvas, specialius ženklus bei dizainą. Ir vis iš tos meilės.

Biurokratija, visų verslininkų brangioji (pinigine žodžio prasme) sesuo, labiausiai kliūva smulkiesiems. Mokesčių painiava bei skuboti pokyčiai – taip pat jiems. Taigi draugiški pareiškimai smulkiųjų atžvilgiu atrodo nelabai įtikinamai. Tai kur ta meilė? Galbūt čia turimi omenyje ne šiaip smulkūs verslininkai, bet tik atitinkantys paplitusį, nors ir beviltiškai pasenusį teisingo verslo supratimą? Spėju: tai turėtų būti nedidelė akcinė bendrovė, gamybinė (šiukštu, ne prekybinė), eksportuojanti (ir tik neimportuojanti), susijusi su lietuvio ausiai mielomis temomis: maistas, statybos, siuvinėjimas kryželiu, siuvimas, mezgimas. Nors ir pastarieji įtartini – išnaudoja darbuotojus (feodalai) ir parduoda savo gaminius su užsieninėmis etiketėmis (išdavikai). Kaip ir nelabai lieka tų, mylimųjų (gal tik cukrinių runkelių augintojai).

Tad pakalbėkime apie nemylimus – tai visuomet smagiau. Po turgininkų, taksistų ir mikroautobusų vairuotojų šiemet labiausiai šioje srityje nusipelnė didieji prekybos centrai.

Matyt, per daug išsiplėtė, per ryškiai nusidažė ir darbuotojus per gerai sveikintis išmokė. Jau nuo mokyklos laikų žinoma, kad persistengėliams geruoju nesibaigia. Prekybos centrai – nepadoriai sėkmingi verslai Lietuvoje: pirkėjai patenkinti, sukurta gausybė darbo vietų [8], konkuruoja kelios panašaus dydžio įmonės, plečiamasi į užsienį, užsieniečiai, gal netgi Estai, pavydi. Ko dar reikia?

Ko reikia iš tiesų, atsakymas nėra paprastas. Iš pradžių pažvelkime, kaip argumentuojamas pats reikalas. Argumentų yra kelių rūšių. Viena, kad prekybos centrai išnaudoja savo darbuotojus, kita – kad išnaudoja savo tiekėjus. Na, dar nukonkuruoja smulkesnius prekybininkus. Dėl smulkiųjų prekybininkų priekaištas visiškai keistas. Konkurencija tokia ir yra, kad kas nors ką nors nukonkuruoja. O konkuruojama toli gražu ne tik kainomis. Mažesnės įmonės visose srityse turi kitų konkurencinių pranašumų nei didžiosios. Jų pagrindinis koziris – galimybė būti „arčiau vartotojo“: teikti labiau specializuotas prekes, lanksčiau reaguoti į paklausos pokyčius bei specifiką, teikti papildomas individualizuotas paslaugas. Tai, kad stambieji prekybos centrai Lietuvoje daro tai geriau už smulkiuosius prekybininkus, yra tik pirmųjų nuopelnas ir antrųjų neišnaudotos galimybės.

Panagrinėkime „išnaudojimo“ santykius. Ką demokratinėje valstybėje šis žodis reiškia? Juk čia žmonės laisvai parduoda darbo jėgą, o kitų gėrybių turėtojai parduoda savo produkciją (pvz., bulves ar špinatus). Jie gali parduoti, gali ir neparduoti; kiti gali pirkti, gali ir nepirkti. Šią abiejų pusių teisę gina įstatymas. Todėl žodis „išnaudoja“ ekonomine prasme veikiausiai turėtų būti vartojamas kaip „efektyviai panaudoja“. Bet juk tai ir yra ekonominės veiklos tikslas! Tik efektyviai panaudodama darbo jėgą, pastatus, žaliavas, pinigus, įmonė gali įtikti pirkėjui. Priešingu atveju paslaugos yra brangios arba/ir nekokybiškos, tai yra – išnaudojami vartotojai (efektyviai panaudojamas jų negalėjimas rinktis). Rinkos ekonomikoje pirkėjas yra visa ko matas, o įstatymas – neišnaudojimo tikrąja šio žodžio prasme garantas. Dėl šios priežasties sutinkama, kad bet koks protekcionizmas žalingas, kad ir kaip būtų smagu proteguojamos šakos įmonėms.

Žinia, įstatymai pas mus dažnai neveikia (žr. ankstesnį skyrelį) ir niekieno garantais netampa. Valdžia, nesugebėdama leisti gerų įstatymų bei užtikrinti jų veikimo, išnaudoja savo piliečius – gėrybių kūrėjus, bei vartotojus, t. y. efektyviai panaudoja juos savo darbo brokui amortizuoti, dažniausiai suversdama kaltę (ir numesdama kaštus) pirmiesiems, kaip esą stipriajai ir neindividualizuotai pusei. (O po to į gyvenimą paleidžiamas pulkelis naujų paliegusių teisės aktų su aštriais reguliavimų dantimis.) Todėl kartkartėmis kyla įvairūs „pažabojimo“ vajai. Prisiminkime istoriją su „Lietuvos Telekomu“ ar „Mažeikių nafta“ – iš pradžių sąmoningai siekiant gauti daugiau pinigų į biudžetą parduodamas monopolis, žinant visas ekonomines šio veiksmo pasekmes atskiroms įmonėms ir gyventojams. Po to, kai pasekmės tampa kasdienybe, naujieji savininkai vaizduojami vos ne visų Lietuvos nelaimių kaltininkais. Tarsi būtų iš kur nors slapta atslinkę, o ne po derybų su Vyriausybe nuosavybę bei kitas teises Lietuvoje įgiję. Prekybos centrų atveju kalčių dar mažiau. Nacionalinės kompanijos, neturinčios jokių išskirtinių teisių, nepriklausančios sritims, kur galima įtarti esant natūralias monopolijas, staiga tampa specialiųjų komisijų dėmesio objektu. Taigi kodėl?

Manau, priežastys mažai susiję su ekonomika. Žinia apie žmonių išnaudojimą – brangi ir reikalinga kiekvienam kairiajam savo egzistencijai pateisinti. Lietuvoje nėra kalnakasių, nei cukrašvendrių plantacijų, metalurgijos kombinatų bei stadiono dydžio skerdyklų. Žemės ūkyje, kur vyksta labiausiai lietuviui suvokiamas darbas bei išnaudojimas, darbdavių kaip ir nėra – nebent pačius žmones gali apkaltinti darbininkiškai nesolidariu elgesiu su savimi. Vienu metu jau atrodė, kad lengvosios pramonės įmonės gali tapti sunkios dirbančiojo dalios simboliu, bet atsirado ryškesnių, garsesnių, didesnių, per protingai kalbančių. Tokia populiarumo kaina. O kitą kainą – už specialiųjų grupių veiklą, komisijas, naujus įstatymus ir bendravalstybinį rūpestį – sumoka, kaip visada, patenkinti pirkėjai. Jie gi – mokesčių mokėtojai.

Metus baigėme be revoliucijų ir netgi be bado akcijų. Šiemet žiema gili, būtų buvę visiems daug vargo. Makroekonominiai rodikliai gerėja [9] jau antrus metus: bendrasis vidaus produktas auga neblogai, eksportas netgi puikiai. Krusteli į viršų ir pelnų kreivė. Šiemet beveik nebeliko daugelių ekonomistų mėgiamo baubo – einamosios sąskaitos deficito. Neliko ne tik problemos (o tiek teorijų šia tema prikurta), neliko paties deficito. Tik štai smulkmena – algos nedidėja, nedarbas, nepaisant visų darbo jėgos kūrimo prioritetų, išlieka. Ir biudžetas apverktasis nuolat nepripildytas. Vis klausiama, kodėl? O kaip tų darbų bei algų su visais mokesčiais gauti, kai dar puikiau auga mokesčių bei reguliavimų našta? Ji ir suvalgo darbo vietas, padidėjusias gyventojų pajamas, įmonių konkurencingumą. Kol kantrieji mokesčius moka.

O kada nebemoka ir kas tada atsitinka? Nebemoka, kai nebėra pinigų, kantrybės arba gerumo. Kai nebėra pinigų, vieni eina šešėlin, kiti – į savivaldybę pašalpų. Kai nebėra kantrybės bei gerumo, vieni emigruoja į užsienį, kiti – balotiruojasi. Ypač smagu į Prezidentus. Nes gali už savo fantazijas būti neatsakingas ne tik pinigais, kaip koks ministras ar netgi premjeras. Gali mėgautis visiška atsakomybės nekonkretybe. Todėl ekonomikai šis kitų metų politikos renginys įtakos turės mažai. Daugiau ir proziškesnės įtakos turės kariniai konfliktai žemyne ir ypač naftos regionuose, ekonomikos raida Europos sąjungoje bei Rusijoje, lito persiejimas prie Euro Lietuvoje, žmonių kantrybės bei valdžios užmojų santykis.

[1] Tiesa, pagal apibrėžimą “kairiojo” Tony Blaire’o politika gerokai stumtelėjo dešinėn kairės-dešinės takoskyrą. Tačiau Lietuvos socialdemokratai matyt lygiuojasi į kitus autoritetus arba į kitą epochą.
[2] Beje, statyti taip pat aistringai norėjo ir Paksas. Ne tiesiogiai iš biudžeto, kaip Brazauskas, bet per PVM mokesčių lengvatas. Ekonomiškai netgi sunku pasakyti, kuris metodas kenksmingesnis.
[3] Yra netgi tokia sąvoka: įsisavinti lėšas. Tai, pasirodo, galima padaryti gerai ir blogai, pvz., nespėti visko išleisti reikiamais metais.
[4] Užmojai paskirstyti paprastai pralenkia užmojus surinkti. Čia matyt irgi veikia kažkoks sąžinės solidarumo principas – iš vienų išlupus, atsiranda dosnumas kitiems.
[5] O kairumas ir mąstymo nenuoseklumas yra stipriai susiję.
[6] Panašu į dabartinį Finansų ministerijos bendravimo su visuomene toną. Ir čia puikus politikos perimamumas.
[7] Santrumpa primena „Neatpažintus skraidančius objektus“. Turint omenyje jų paplitimą, gal tai ir ne atsitiktinumas.
[8] „Verslo žinių“ duomenimis, VP Market (Vilniaus prekyba) – stambiausias privatus darbdavys Lietuvoje.
[7] Išskyrus nedarbo lygį.