Vadovavimo būdai ir stiliai

Kai pasauliečiai vadovauja, tai remiamasi jų sugebėjimais. Kai krikščionis vadovauja – svarbiausia yra: a) susitikimas su Dievu; b) Jo pasiuntinybė, pašaukimo suteikimas. Tad krikščioniškame vadovavime – jei Dievas tavęs nešaukia vadovauti, tai netgi tavo puikiais sugebėjimais paremtas vadovavimas neneš Dieviškų (Dievo norėtų ir laiminamų) vaisių.

Todėl krikščionis vadovas turi jausti, kad Dievas jį šaukia, jo širdis turi degti šiam darbui. Nors vadovas pats kartais nesijaučia vertas atlikti šią užduotį. Bet Dievas kartais dalykus mato kitaip nei mes. Jeremijas sako: „aš per jaunas“. Abraomas: „aš per senas“. Esmė – vadovas turi nuolat klausytis Dievo. Ir vesti žmones Jo link.

Krikščioniškas vadovavimas apima ir ugdymą ir mokinystę. Todėl toks vadovas negali būti „izoliuotas“. Tai būtų labai pavojinga situacija. Jis turi turėti „žmogų virš savęs“. Tokį žmogų turi ir popiežius, ir vyskupai ir t.t.

Tačiau vadovavimas daug kainuoja. Tai brangus dalykas. Vadovas turės aukotis. Abraomas turėjo viską palikti ir tapti svetimšaliu. Visiškai pasitikėti Dievu, ypač dėl palikuonių. O jei Dievas taip pasakytų apie mane? Jei man pasakytų: „noriu, kad iškeliautum ir taptum svetimšaliu“. Paguoda ta, jog net ir tada, kai mes darome klaidas – Dievo patepimas išlieka. Jo meilė ir pašaukimas mums – ištikimi. Jei atgailojame – grįžtame pas Jį.

Vadovavimo būdai, stiliai

Autokratinis. Vadovas priima sprendimus vienas. Jis tikisi, kad kiti tiesiog vykdys užduotis be klausinėjimų. Paprastai nauji ir ypač jauni vadovai yra linkę vadovauti autokratiškai. Jie mąsto taip: „aš esu grupės vadovas. Esu pateptas šiai tarnystei. Taigi – aš turiu priimti sprendimus.“ Yra situacijų, kai tokio būdo REIKIA. Pvz.: a) ekstremaliose situacijose kai sprendimas būtinas ir jį reikia padaryti labai greitai. Tada reikia labai aiškių instrukcijų. Tiesiog nurodymų; b) kai grupės nariai yra dar jauni arba nesusipažinę su užduotimis. Tada jie mokosi iš eksperto. Taip patys įgauna patirties; c) kai tai liečia asmeninius dalykus. Tada vadovas turi kalbėtis su žmogumi akis į akį, o ne svarstyti tai bendrai su visais.

Įtikinėjimo. Vadovas vis dar priima sprendimus vienas, bet jis stengiasi motyvuoti žmones, jog tai geras sprendimas. Jis elgiasi tarsi „pardavėjas“. Jis rodo sprendimo privalumus. Tos būdas tinka, kai vien tik vadovas turi visą informaciją apie svarstomą dalyką. Tačiau svarbu, jog žmonės jaustų, kad ir nuo jų sprendimas priklauso, kad tame sprendime yra jų dalis.

Abu šie vadovavimo būdai turi ir privalumų ir trūkumų.
 

• Pliusas 1. Vadovavimas yra labai tiesinis ir visa apimantis. Todėl jaučiamas saugumas.
• Pliusas 2. Šiedu būdai yra nukreipti į veiksmą, į užduotį. Todėl grupė jaučiasi gyvybinga, veikli.
• Minusas 1. šie būdai nepadeda formuotis naujiems vadovams. Sekėjai lieka sekėjais. Jie priklausomi nuo vadovo. Nėra erdvės augti.
• Minusas 2. kartais šie būdai nebūna ganytojiškai jautrūs. Daug dėmesio užduočiai ir mažai – žmonėms. Rezultato siekimas svarbiausia, todėl žmonės gali būti pervargę, jaustis kaip daiktai.

Bendra autokratų problema: Kontrolė. Jie viską laiko savo rankose. Kontroliuoja žmones.

Konsultavimosi. Čia vadovas prieš priimdamas sprendimą kalbasi su grupe. Dažniausiai toks vadovas pristato idėjas ir kviečia klausti, siūlyti. Būtent šių klausimų, idėjų kontekste priimami sprendimai. Tokie vadovai niekad nepriims sprendimo nepaklausę nuomonės tų, kuriems sprendimas turės įtaką. Vadovas mielai deleguoja – paveda kažkam kitam atlikti užduotis. Šis būdas ypač tinka, kai grupės nariai turi tam tikrus sugebėjimus atskirose srityse. Tada jie gali tinkamai patarti. Būna labai kūrybiški problemos sprendimai. Bet reikalauja laiko. Netinka ekstremaliose situacijose. Tačiau vis tiek vadovo žodis lieka paskutinis. Jis liek „virš“ grupės.

Dalyvavimo. Demokratinis būdas. Vadovas pristato reikalo esmę ir leidžia sprendimą priimti grupei. Jai atitenka sprendimo galia. Vadovas pateikia tik reikalingus faktus ir nustato tam tikras „ribas“ sprendimui į kurias jis turi „įsipaišyti“. Tai tinka tada kai grupės žmonės yra labai įsipareigoję, užsidegę entuziazmu ir labiau kvalifikuoti. O taip pat – kai žmonės yra brandūs, arba labai kvalifikuoti. Tada vadovas lieka kaip kolega.

Vėlgi – yra ir pliusų, ir minusų

• Pliusas 1. Šie vadovavimo būdai atskleidžia ir skatina, atsižvelgia į žmonių dovanas, sugebėjimus.
• Pliusas 2. Šiedu būdai duoda ilgai išliekančius vaisius. Jie skatina naujų vadovų gimimą, augimą.
• Minusas 1. Šie būdai ilgai trunka. Jie reikalauja laiko. Tai nėra „greiti“ būdai.
• Minusas 2. Vadovas „investuos“ laiką darbe su žmonėmis. Todėl skirs mažiau dėmesio užduočiai.

Bendra demokratų, besikonsultuojančių vadovų problema: dažnai jais manipuliuojama.

Nebrandus, ypač jaunas vadovavimas, yra linkęs tapti autokratišku, nes vadovas baiminasi dėl savo autoriteto, o taip pat jam labai rūpi (ypač jei jis uolus), kad užduotis būtų įvykdyta. Vėliau vadovas supranta, jog autoritetas auga ne tada, kai esi „neklystantis“ vadovas, bet tada, kai sugebi pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti. Toks vadovas yra brandus, jis moka klausytis.

Palaipsniui vadovas sugeba pasitikėti savo grupe. Nes vadovavimas konsultavimosi ar dalyvavimo būdais reikalauja daugiau įgūdžių. Vadovas palaipsniui sugeba rizikuoti. Tai gerai. Nes šiaip – jei grupei ilgai vadovauja autokratas, joje nėra augimo. Dažniausiai ji suyra.

Kaip yra su jaunimo vadovais? Ar galima juos rinkti iš jų pačių tarpo? Rimtas klausimas. Yra problemų, kai jie patys renkasi vadovus. Kartais tai vyksta nebrandžiai. Kartais išrenkamas populiariausias grupės narys, nes jaunuoliai dar nesugeba atskirti kuris žmogus pajėgus atlikti tą tarnystę. Todėl verta skirti „potencialius“ – galimus – vadovus. Ir iš esmės priklauso nuo grupės brandos – kiek jie šiame sprendime klausysis Dievo valios. Klausiant ko Jis nori.

Dabar geriausia būtų žvelgti ne tik taip, kad: „ką galiu naujo išmokti?“, bet ir: „ką Dievas nori man, kaip KVJK nariui / vadovui / kandidatui šiandien pasakyti?“ Nes iš esmės krikščioniškos bendruomenės nariai yra tie, kurie pasiruošę būti sužeisti. Mes atsiveriame vienas kitam. Ir galime net nenorėdami vienas kitą įskaudinti.

Daugybė reikalavimų vadovavimui

Apžvelkime trumpai pačius svarbiausius:

• Vadovas turi būti pasiruošęs nesaugumui. Jis turi ryžtis reikalui esant rizikuoti. Iš esmės vadovas, reikalui esant, turi sugebėti būti „nepatogus“ žmogus. Nes kartais mes užsidarome ir nutylime vien dėl to, kad norime gyventi šiltai ir patogiai.
• Paklusnumas ir pasivedimas Dievo valiai. Dažnai vadovas liks vienas. Ir pasitikėjimas, jog esi Dievo išrinktas, duoda jėgų, leidžia nenukabint nosies.
• Ištvermė. Vadovas turi būti „keep going“, nenuilstantis. Viena iš velnio taktikų – nušauti vadovą. Tada visa grupė pasimeta ar netgi išyra. Todėl tai ir grupės uždavinys: palaikyti, pagirti, padrąsinti vadovą. Ištvermė yra ne sugebėjimas, bet Dievo dovana.
• Nuolankumas. Vadovas yra kaip vaikas sekantis tėvą (Dievą). Jis žino savo vietą. Sugeba nebijoti savo silpnybių, žmogiško ribotumo. Neslepia jų.
• Atgailaujantis žmogus. Tai kyla iš nuolankumo. Jis yra pasiruošęs pastebėti savo klaidas ir prašyti atleidimo. Kartais vadovas turi atgailauti ir atsiprašyti Dievo ne tik už savo, bet už visos bendruomenės kaltes.
• Tarnavimas. Pavyzdys čia – Jėzus. Jis, Dievas, mazgojo savo mokiniams kojas. Tad jei mes norime vesti žmones į tarnavimą – patys turime tokiais būti. Kitaip tik moralizuosim.
• Atvirumas mokymuisi. Negalima sakyti: „aš vadovas, tai jau viską žinau“. Vadovai turi nuolat maitinti savo širdį: Dievo Žodžiu, Sakramentais, šlovinimu; o taip pat – protus: siekti žinių, ugdyti sugebėjimus.

Galbūt didžiausias iššūkis yra tas, kad vieną dieną turėsime duoti savo vadovavimo apyskaitą Viešpačiui. Šventasis Raštas sako, jog vadovai bus teisiami daug griežčiau. Taigi – vadovavimas daug kainuoja.

Dabar galime aptarti kuo pasižymi geras vadovavimas. Yra tam tikros savybės, pagal kurias galime vertinti ir peržiūrėti savo grupės gyvenimą, būtent vadovavimo kontekste.

Vadovavimo savybės, požymiai

• Vizija. Viena svarbiausių vadovavimo dovanų. Vadovas turi ją jausti ypač stipriai. Bet nebūtinai pats. Jis gali aplink save suburti žmones, kurie „neša“ viziją (kaip Mozė kuris buvo mikčius, pasitelkė Aaroną). Be to svarbu perteikti viziją kitiems, nes be to bus daug nesusipratimų, ginčų ir nuovargio.
• Energija. Vadovas veikia dinamiškai. Jis sugeba daryti sprendimus. Jis yra tas kuris pradeda, uždega, patraukia. Jis yra kaip ganytojas, kuris ne tik žino kur ganykla (vizija), bet ir veda ten savo avis (energija).
• Kūrybiškumas. Vadovas mato galimybes. ir žiūri būtent labiau į galimybes, o ne į problemas. Jam problemos yra ne kliūtis, bet tam tikra sąlyga, kurioje reikia pamatyti atsiveriančią naują galimybę.
• Empatija (įsijautimas į kitą). Vadovas pažįsta savo žmones, jų situacijas. Sugeba palaikyti su jais šiltą santykį. Žmonės yra taip pat svarbūs kaip ir užduotis.
• Stabilumas. Vadovas yra stabilus (kartu ir patikimas) netgi esant spaudimui. Tai kyla iš mūsų pasitikėjimo tuo, jog esame Dievo išrinkti šiam darbui. Bet šis išrinkimas turi būti ugdomas mūsų asmeniniu santykiu su Dievu – kasdiene draugyste su Juo. Tada sugebėsime kovoti su kritika, sunkumais, iššūkiais ir likti ramūs.
• Tikėjimas. Vadovas pirmiausia pasitiki Dievu, o ne savo jėgomis ar sugebėjimais.
• Ištvermė. Jis yra kaip piemuo, kuris suvokia, jog be jo kaimenė negali eiti. Todėl jis skiria laiko atgauti jėgoms, vėl iš naujo „pasikrauti“.
• Įtaka. Vadovas nėra „šiltas draugelis“, kuris visada pritaria, kad ir ką bedarytum. Jis yra tas, kuriam mes susitariame paklusti. Taigi – mes jam pažadame įtaką. Leidžiame jam būti autoritetingu Dievo įrankiu mums.
• Tikslumas. Vadovas vengia blaškymosi nuo vieno reikaliuko prie kito. Jis mokosi skirti kas yra svarbu ir būtina, o kas ne. Jis sugeba fokusuoti savo ir grupės jėgas į tikslą.

Svarbu suvokti, kad vadovavime galioja tas pats dvasinio gyvenimo dėsnis, jog stiprybės ir dovanos eina kartu su silpnybėmis. Pvz.: a) žmonės kurie stiprūs vizijos srityje, jiems dažnai trūksta stabilumo. Todėl vadovui kuris stipriai mato viziją tikslas – rasti pagalbininką, kuris palaikytų projektų ir darbų stabilumą. Taip yra todėl, kad vizijos žmonės dažnai labai energingai persimeta nuo vienų dalykų prie kitų. Jie nuolat trykšta idėjomis. Reikia žmogaus, kuris kompensuotų jų netobulumą stabilumo srityje. Taip mes „nešame“ vienas kitą; b) kai skiri daug jėgų užduočiai, nelieka laiko ir jėgų empatijai, įsijautimui į grupės žmones. Pamiršti grupės narių poreikius. Bet tai – tie žmonės kuriuos tu vedi, už kuriuos esi atsakingas; c) vizijos žmonėms dažnai stinga tikslumo. Jie kartais nesugeba aiškiai išdėstyti ir „privesti“ savo idėjų iki tikslų, kuriuos grupė galėtų priimti ir vykdyti. Trūksta detalumo.
 
Parengė Algirdas Akelaitis pagal Mishelle Moran seminarą lyderiams skaitytą Druskininkuose 2003 m.