Pankiškosios kontrakultūros deviantiškumo klausimas

“Pankai. Spjūvis padoriai apsirengusiems, etiketo besilaikantiems miesčionims ir tikriems dvasios aristokratams. Maištas prieš jų mokytumą, išprusimą, tariamą ar tikrą garbingumą. Spjūvis, protestas visam pasauliui su jo aukštai sėdinčiųjų gražiais pažadais, su žemiausiai esančiųjų nedarbu ir tamsumu, su jo muziejais ir nešvarių sandėrių, narkomanų lindynėmis, su jo bažnyčiomis ir viešnamiais”.
M.Kievinys

Masinė kultūra, jau kadaise prakeikta F.Nyčės, šiandien yra “prakeikiama” XX a. pabaigos pankų: politinės suirutės, Lietuvos veržimasis į ES, “Coca-Cola”, troleibusų bilietėlių žymėjimas, masiniai “shopingai”, perdėm mandagios veido išraiškos – viskas yra šlamštas ir “tuštybių tuštybė” pankiškoje pasaulėžiūroje.

Postmodernioji socialinė kritika jau yra suvokusi būtinybę kalbėti ne tik neigiančiuoju, bet ir teigiančiuoju balsu, todėl remdamasi moksliniu pagrindu yra atvira tokioms alternatyvioms visuomenės grupėms kaip pankai, nelaikydama jų visuomenei žalingais “parazitais”, bet tos pačios visuomenės gyvybingumui ir kitimui būtinais elementais: kaip Šustausko veiksmai, nors ir vertinami prieštaringai, bet iš esmės yra naudingi tiek demokratijai užtikrinti, tiek bendrai Lietuvos politinei būklei gerinti, taip ir pankiškoji kultūra turi savo vaidmenį sudėtingoje socialinėje sistemoje.

Šiandieninę Lietuvos, o ir viso pasaulio situaciją matau ne kaip nyčišką “Dievo mirtį”, bet greičiau individo mirtį visuomenėje – kai lyg Diogenas su žiburiu turgavietėje ieškome žmogaus tarp žmonių.

Jaunuomenės situacija

Dabartiniu metu Lietuvoje vykstant spartiems sociokultūriniams pokyčiams, ypač jautrus jaunimas. Ir būtent jaunimas, manau, atneša postmodernizmo vėjus į Lietuvą bei labiausiai reprezentuoja “alternatyvųjį gyvenimą”, tuo pačiu – ir sociokultūrinę deviaciją. Jaunimas yra pakankamai tolerantiškas, todėl nė vienas pasirinkimų jam neatrodo vertingesnis už kitą. Didelė dalis paauglių metasi nuo vieno dalyko prie kito, kaskart visiškai ir nuoširdžiai susitapatindami su juo, keičia gyvenimo būdus, ieškodami “tikrojo savęs”. Be to, postmoderniojoje visuomenėje sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose ir kiekvienoje jų tapti “savu” yra labai vertinamas asmenybės bruožas.

Jaunimo sąmonėje ir pasąmonėje tvyro būsena “išeiti”, ir gavusi progą ji būtinai realizuojasi, tuo labiau, kad šeimos autoriteto įtaka tampa vis labiau apribota. Jaunimas siekia išsivaduoti iš tėvų, globėjų priklausomybės, nori pradėti savarankišką gyvenimą, priimdami sprendimus, pasirinkdami vertybes. Anot F.Dolto, jaunuoliai yra lyg “metantys šarvą vėžliukai”, todėl jie lengvai patraukiami prie nusikalstamų grupuočių ir kitos “užkulisinės” veiklos. Nepasitenkinę tėvų jiems siūlomomis tradicinėmis vertybėmis, paaugliai saugumą randa bendraamžių grupėse. Be to, psichologinis, fizinis, socialinis brendimas iškelia jaunimo aktualias problemas, kurios taip pat atlieka solidarizacijos funkciją: grožio, seksualumo, meilės, draugystės, religijos, mokslo ir darbo, vietos visuomenėje, narkotikų ir daugelį kitų. Jaunuoliams svarbiausia — jų jausminė, emocinė, dvasinė būsena, apie kurią, deja, mažai kalbama, kurios skauduliai ir problemos sumaniai paslepiamos po fizinių pokyčių ir baimingo laukimo skraiste.

Alternatyvi visuomenė – “underground’as”

Alternatyvi visuomenė, kontrakultūra, autsaideriai arba “underground’as” – tai sinonimai, vartojami skirtinguose kraštuose, norint apibrėžti tokius ir panašius judėjimus kaip pankai. Lietuvoje dar nėra galutinai prigijusi nė viena juos apibūdinanti sąvoka, o vietoj jų dar dažnai vartojamos “rizikos grupių”, “asocialų”, “deviantų” ar “neformalų” sąvokos, iš esmės reiškiančios vieną ir tą patį, tačiau neišvengiamai uždedančios tam tikrą neigiamą (!) stigmą taip pavadintiems.

Amerikiečiai linkę vartoti kontrakultūros sąvoką pagal T.Ročacko (T.Roszacko) 1969 m. išleistą knygelę “Kontrakultūros kūrimas”, kurioje utopiškai tapoma ateities vizija, kai liberaliai nusiteikęs “progresyvus” jaunimas, daugiausia viduriniosios socialinės klasės atžalos, sukurs pakankamai įtakingą atsvarą esamai Vakarų visuomenei.

Terminas “underground’as” (angl. “pogrindis”) siekia Antrojo pasaulinio karo metus ir atgimsta septintajame dešimtmetyje Europoje. Šis žodis implikuoja represiją ir pasipriešinimą agresyviajam miesčioniškam materializmui ir, ko gero, geriau atspindi antikonformistines jaunimo nuostatas nei alternatyvios visuomenės ar kultūros sąvoka, pasiskolinta iš marksistinės terminologijos kaip optimistinė utopinė antitezė “tradicinei visuomenei”.

Pankiškumo idėja

Žinia, kad pankai kaip socialinė grupė nėra vien tik, sociologiškai kalbant, agregatas be apibrėžtų bendravimo taisyklių, solidariai keliamų tikslų ar aiškių santykių. Atvirkščiai – šalia visų šių socialinių santykių komponentų jie turi dar ir pankiškumo idėją.

Jau vien dėl to pankai yra daug progresyvesni (arba, kitaip tariant, postmoderniškesni) nei kitos socialinės grupės ar organizacijos, ar biurokratai blogąja prasme, kurie savos idėjos neturi. Idėja yra bendresnis ir plačiau apimantis dalykas net nei konkretūs tikslai – tai egzistavimo strategija, talpinanti savyje veikimo taktiką. Būtent remiantis šia pankiškumo idėja ir galima išplėsti pačią pankiškumo sąvoką ir taikyti ją ne tik “materializuotiems” pankams, bet ir platesniu rakursu – visiems, kurie net nepriskirdami savęs konkrečiai pankų grupei, atitinka (bent iš dalies) jų pankiškumo idėją. Būtent jos dėka mes galime išgirsti kalbant apie “panką” kunigą, kuris aistringai mėgsta žvejoti, apie “panką” autobuso vairuotoją, kuris nuolatos stabdydamas “sukrato” keleivius, kad pastarųjų daugiau tilptų, ir galime kalbėti apie “panką” Seimo narį, kuris gatvėje kalbasi su pažįstamais hipiais.

Negana to, idėja, anot Platono, yra amžina. Taigi ji gyvuoja “kolektyvinėje pasąmonėje” laukdama progos išsipildyti konkrečia išraiškos forma. Ir net tada, kai “radikaliųjų” pankų nebebus (jeigu taip kada atsitiktų), jų idėja liks gyva ir lauks savojo įsikūnijimo kituose amžiuose susidarius tinkamoms sąlygoms. Būtent dėl savo bendrumo idėja gali būti pritaikoma bet kokiam laikotarpiui, prisiimti įvairią išraiškos formą ir konkrečius, nors ir skirtingus, tikslus. Pavyzdžiu galėtų būti žydų tautos genocidas, kurias tęsėsi per visus amžius, ar periodiškas krikščioniškųjų idealų atsinaujinimas. Tai patvirtina ir tas faktas, kad pankų vienokiais ar kitokiais pavidalais buvo visais laikais. Pavyzdžiui, viduramžiais – vienuolių atsiskyrėlių bendruomenėse ar šiaip tarp “keistuolių”, kurie jau tada neigė plačiosios visuomenės normas ir vertybes, priešingumą išreikšdami iššaukiančiomis formomis – vienuoliai neskalbdavo savo drabužių tol, kol jie patys gabalais nenukrisdavo nuo kūno, metais nesiprausdavo, gyvendavo gandralizdžiuose ir pan. Be to, jei Sokratas nebuvo “pankas” graikų laikais, tai tada jis nebuvo ir filosofas…

Pankų ideologija

“Netgi jų kvailumas yra savanoriškas, savavališkas, o ne pagal įsakymą. Tiesa, kalbama, kad jie neturi nei tikslo, nei idealų. Keista nuomonė! Žmonės, neturintys tikslo, kasdien nesusitikinės su kitais”, – dar komunistinio režimo metais rašė žymus rusų rašytojas Leonidas Žuchovskis.

Trumpai tariant, pankų ideologija – maištas prieš visuomenę. “Jie paneigia visas buržuazines vertybes bei suabejoja Vakarų visuomenės stereotipais”, – teigia R.J.Sidaravičius (“Šiaurės Atėnai”, 1998, Nr.17). “Daugelis pankų yra tos nuomonės, kad sprogdina kapitalistinę santvarką iš vidaus”, – rašo V.Toporovas (“Vakarinės naujienos”, 1983.X.24). Pankai bando parodyti, kad ne pinigai atneša laimę ir kad ne pagal drabužį žmogus turi būti sutinkamas.

Pankai kaip ir hipiai tarybiniais laikais protestavo prieš sovietinę santvarką, prieš šventeivišką vyresniosios kartos moralę, prieš standartus, ypač mokyklos. Tačiau, priešingai nei hipiai, pankai nesukūrė naujų vertybių – jie tiesiog absoliučiai neigė bet kokią kultūrą, “spjaudė visuomenei į veidą”. “Trenkim į viską!” – savotiška jų filosofija.

Pankai – tai kraštutinis būdas pasakyti visuomenei, kad pasaulis eina vis tolyn nuo žmogiškumo, vis tolyn į A.Kamiu smaugusį absurdą. Kaina – jų pačių tapimas to kraštutinumo auka: nusigėrimas, sėdimas į kalėjimus, “kaifo” jungas, moralinis sugedimas ir t.t. Jie – lyg visuomenės kūno votys, atskleidžiančios pačios visuomenės ligą arba net supuvimą, dvasinį AIDS, lyg pačios visuomenės veidrodis, lakmuso popierėlis, parodantis kaustančių žmogiškumą formalių normų beprasmiškumą. Jie – “Dievo klounai”, nes tik su ironija galima kalbėti apie žmogaus esmę, norint daugiausia pasakyti, ir tik paradoksaliu būdu žmogus suvokia, kas jis yra, būdamas tarp gyvulio ir dvasios. Tuo labiau, kad mes visi lygiai taip pat, anot šv. Augustino, “pasaulio šviesą išvystame tarp išmatų ir šlapimo” (inter faeces et urinam). Šia prasme J.Ivanauskaitės mintis – “Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip”, – yra griežtai sociologiška.

“Pankuoti – tai nepasiduoti aplinkinių įtakai, sukurti savo kultūrą”, – mano penkiolikmetis Vilniaus pankas. Vienas iš pankiškosios (kontra)kultūros bruožų – jų kalba, kuri, anot simbolinio interakcionizmo atstovų (E.Gofmano, Bekerio ir kt.), turi ypatingą reikšmę formuojant patį mąstymo procesą bei jo specifiškumą (taigi pats mąstymas tiek struktūriniu, tiek turinio atžvilgiu yra kitoks, o apibūdinant gali būti pavadintas “kontrmąstymu”). Pankai ne valgo, o “įsimeta”, per daug išgėrę “varo ožius”, “narkošos” “sėda ant adatos” ar “valgo žolę”, kiti “gauna fanieros”, “stumia laiką” ir “mala šūdą”. Pankų kontrakultūros įtaka neabejotina: daugelis mūsų darome tą patį, savo kalbą praturtindami jų žargonu bei mielai perimdami jų madas, pvz., nešiojame nutįsusius megztinius nubrizgusiais rankogaliais ir pan. Juk būtent pankai išvadavo mus iš anglosaksiškos švarkų vergijos.

Pankai toli gražu nemano, kad jie jau padarė viską, ką turėjo padaryti, kad jų era jau praėjo: “Pankai – ne diedukai! Aišku, kad nemiršta”. Taip pat (jau mums) aišku, kad pagrįstai yra ir kitaip manančių.

Etikečių teorija

Ši teorija, paremta akademiniu (t.y. moksliškai grindžiamu) mąstymu, padės suprasti visuomenės – “pankų motinos” – vaidmenį “deviatų” atsiradime ir atvers naują požiūrį (tiksliau, vieną iš požiūrių) į “underground’inius” judėjimus. Vienas mokslo ypatumų yra gebėjimas praplėsti “sveiko proto” stereotipinį ribotumą, kartais parodant, jog ne Saulė sukasi apie Žemę, bet Žemė – apie Saulę, ir ji net naktį karšta…

Jos esmė – tam tikro dominuojančių žmonių ar grupių subjektyvaus vertinimo primetimo genezė kitoms grupėms, žmonėms ar jų veiksmams nusakant, kurie iš jų geri, o kurie blogi, tinkami ar netinkami. Kitaip tariant, ši teorija imasi parodyti ir pagrįsti stereotipų atsiradimą visuomenėje. Pankų, kaip skirtingų nuo kitų socialinių grupių, o tuo labiau – nuo “normaliųjų” atžvilgiu stereotipai ypač gerai pasireiškia.

Kitoks – dar nereiškia nei blogas, nei geras, tačiau, anot “etikečių teorijos”, realybėje taip nėra: kitoks jau yra ne kaip visi, todėl realybėje kitoks nedelsiant yra įvertinamas. Taip atsiranda “nukrypęs” arba “deviantinis” elgesys ir “normalybė”, kuri teisinėje kalboje atitinka “reasonable man” terminą, bei binarinis jų vertinimas (gera – bloga, teisinga – neteisinga).

Tačiau, anot “etikečių teorijos”, toks vertinimas niekada nėra objektyvus ir visada galiojantis, bet subjektyvus ir sukurtas pačios visuomenės. Pasak E.Gofmano, pats elgesys nėra nei geras, nei blogas, kol jam neuždedama etiketė, pvz., vaikų gimdymas yra skirtingai vertinamas Lietuvoje ir Kinijoje dėl tam tikrų aplinkybių, bet ne dėl pačio gimdymo. Taigi vertinimas dažnai yra stereotipinis.

Stereotipus ir dominuojančią kultūrą, anot “etikečių teorijos”, suformuoja legalioji valdžia ir politinę galią ar prestižą bei aukštą statusą turinčios socialinės grupės, operuojančios “socialinės kontrolės agentūromis”: teismais, kalėjimais, jaunimo perauklėjimo įstaigomis ir pan. Sakykime, nepilnamečiai už vaikščiojimą naktį gali būti sulaikyti policijos, prieš juos imtasi tam tikrų priemonių, gali būti sankcionuojami ir t.t. Toks pareigūnų elgesys traktuojamas kaip teisingas ir geras, net kaip pareiga, nes yra legalus ir pagrįstas įstatymais. O vaikščiojimas naktį – jau blogas dalykas. Tai darantys vaikai dažniausiai gauna stigmą arba etiketę, esą jie “blogų tėvų”, “valkatų” ir pan. Tačiau pats skirtingas – kitoks – elgesys nėra blogas, nes pati “deviacija” yra tik etikečių klijavimo produktas, bet pavojingi yra patys stereotipai, kuriuos sulaužyti yra be galo sunku ir kurie gali turėti skaudžių pasekmių bei grubiai pažeisti prigimtines asmens teises ir laisves. Įvairių mažumų ir bet kokio tipo diskriminacija yra stereotipinio mąstymo išdava, prieštaraujanti demokratijai ir, politiškai galvojant, Lietuvos stojimui ne tik į ES ar NATO, bet ir į bet kokią tarptautinę organizaciją, paremtą demokratijos principais.

Įdomu pastebėti, kad ir patys pankai turi savo stereotipus plačiosios visuomenės atžvilgiu – jų akimis būtent “normalieji” nieko nesupranta apie gyvenimą. “Pankai nelabai ir nori būti suprasti (kai kada net sąmoningai siekia likti nesuprasti), be to, – kartais patys nesupranta savęs, o trečia – jie pernelyg dažnai nesupranta mūsų: mes antai spėliojam, kas juos traukia jų irštvon, jie – kaip mes išsėdim nesibaigiančiuose susirinkimuose”, – rašo L.Žuchovskis.

Stereotipai kuriami per spaudą, masinės informacijos priemones: TV, radiją, įvairias institucijas pasiremiant ir mokslo vardu. Puikus stereotipų “gamybos” pavyzdys yra V.Toporovo straipsnis “Vakarinėse naujienose” “(1983 10 24), kur tarp pankų ir fašistų autorius “argumentuotai” deda lygybės ženklą. Anot jo, pankai – ne šiaip maištingi jaunuoliai, bet neofašistinės grupuotės: “Tik iš pažiūros pankas – besimaivantis paauglys. Įsižiūrėkite ir pamatysite jame žiaurų ir piktą priešą”. Nesusilaikysiu nepacitavęs dar kelių “perliukų”: “Kaip dėsningą rezultatą jie pradeda dėvėti fašistines regalijas. Savo idėjas jie semiasi iš fašistinių knygpalaikių, kurias dosniai visiems Vakarams siuntinėja neonacistų organizacijos, metodiškai lipdančios tarptautinį “hitlerjugendą”. Daugelis tų, kurie buvo “pirmosios bandos” dalyviai, įstojo į fašistinės pakraipos organizacijas, propaguojančias smurtą ir terorą. Šia kova siekiama likviduoti demokratiją”…

Tuometinis jaunimo žurnalas “Moksleivis” (1983, Nr.2) aistringai pritaria V.Toporovo mintims (matyt, tokia “antifašistinė” buvo 83-iųjų mada), pankus vadindamas “operetiniais fašistais”, “progreso, taikos, humaniškiausių idealų nuožmiais priešais”. Cituoju: “Kažkada A.Hitleris sakė: “Mums reikalingi jauni žvėrys”. Šiandieninė neofašistų ideologija irgi ugdo tokį jaunuolį. Žmonės priprato prie jų violetinių, žalių ar dar kitokių plaukų. Tačiau pankai netapo mažiau pavojingi. Kaip tik toks paauglys – galvažudys, jaunas maniakas, kuriam įteigta, jog jis stipriausias, jis – gyvenimo šeimininkas, žmonių – vergų vadovas, – kaip tik jis yra fašistinės rasistinės ideologijos įrankis”…

Etikečių teorijos kūrėjai daro išvadą, kad stereotipai uždedami tiems individams ar grupėms, kurios turi tam tikrus “simptomus”, kitaip tariant, “kabliukus”, prie kurių galima lengvai prikabinti “simptomus” atitinkančią etiketę, pvz.: jaunųjų fašistų. Taip deviacija įgauna ne tik socialinį, bet ir politinį atspalvį.

Socialinės tikrovės sudėtingumas

Iš visų pusių vis labiau spaudžiant šiuolaikinę biurokratinę visuomenę M.Vėberio “geležiniam narvui”, toje pačioje visuomenėje pastebimas ir priešingas reiškinys – neformalumo atgimimas, paremtas individo vertės ir individo išsaugojimo biurokratinėje sistemoje problema. Kultūra kaip ir visuomenė nėra statiška ir stabili, bet kompleksiška ir nuolat kintanti: vienos sociokultūrinės dalies pakitimas skatina visų kitų sudedamųjų dalių persigrupavimą. Tačiau yra viena problema – kultūrinė sistema (normos, vertybės, pasaulėvaizdis) vystosi daug lėčiau nei nuo laikotarpio ypatybių (mados) priklausantis kultūrinis kūrybingumas, kaip ir socialinė struktūra (institutai, socialinė stratifikacija), arba, anot Stiveno Vago, “materialinė kultūra” keičiasi daug greičiau nei pati kultūrinė sistema, sukurdama pagrindą “kultūrinio vėlavimo” sampratai.

Būtent “deviantai” (šį žodį miniu kabutėse, nerasdamas kito lietuviško atitikmens ir nenorėdamas jam suteikti neigiamo atspalvio), o tarp jų – ir pankai, ir yra ta varomoji jėga, kuri neleidžia tiek visuomenei, tiek kultūrai sustabarėti, bet verčia ją nuolat judėti, keisdami ne tik pačią kultūrinę sistemą, bet ir patį mąstymą.

Antra vertus, deviantinis elgesys ir normos ne tik keičia, bet ir griauna kultūrinius institutus kaip statišką sistemą (ypač jei tie institutai yra disfunkciniai – neadekvatūs poreikiams), ir šitaip daro visuomenę kompleksiškesnę, nors neišvengiamai sukelia neigiamų pasekmių. Taigi pankai bei visos kitos subkultūros, kontrakultūros ar įvairios nevyriausybinės organizacijos – postmodernizmo šaukliai, neatskiriamas moderniosios visuomenės bruožas. Pankų maištas, pačių pankų gal net ne visuomet racionaliai suvoktas, ir yra priešinimasis įprastai kultūrinei sistemai, miesčioniškumui, nusistovėjusioms formoms ir galimybė pasireikšti individualumui.

Sovietiniais laikais buvo įsišaknijęs įprotis ne nagrinėti problemas, bet jų kratytis. Infantilumas, bravūra, užsienio įtaka, vartotojiškos nuotaikos, auklėjimo spragos, vaikystės traumos ir žūtbūtinis siekimas išsiskirti – tai, ko gero, ir visas buvęs vertinimų arsenalas pankų bei kitų “underground’ininkų” atžvilgiu. Jo visiškai pakako, kad beveik kiekvienam konkrečiam atvejui būtų prisegta viena iš šių etiketes atitinkančių formuluočių.

Tačiau dabartinėje situacijoje vienas mažiausiai ginčijamų visuomenės ir kultūros bruožų – aiškesnių ribų tarp įvairių socialinių grupių, praktikų bei disciplinų nykimas. Žmogus šiandien susiduria su tokia socialinių erdvių bei subjektų daugybe, kuri akivaizdžiai, anot E.Lakau, “nebegali nurodyti į kokį nors galutinį nedalomą pagrindą (ultimate unitariam basis)”. Tad ir postmoderni socialinė tikrovė yra matoma kaip nuolat besikeičianti įvairovė, sudėta iš skirtingų ir net priešingų institucijų, asmenų, vertybių bei įvairių visuomenę sudarančių praktikų ir jų sąveikų raizginys. Todėl tokioje daugiakultūrinėje, pliuralistinėje, daugianormėje visuomenėje, kurioje konfliktų gausa yra įprasta, deviacija kaip sąvoka yra nelogiška ir pasenusi, nes, kaip rodo daugelis modernių sociologinių teorijų, tarp kurių ir mano apžvelgta “etikečių teorija”, negali būti racionaliai be prieštaravimų pagrįsta ar kaip nors moralistiškai vertinama. 

——————————————————————————– 
Pastaruoju metu baigiu sociologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, todėl ir šis mano rašinys artimesnis socialinių mokslų žvilgsniui į pasaulį, nei filosofiniam ar teologiniam svarstymui, su kuriuo, beje, artimiau taip pat teko susipažinti dvejus metus studijuojant Telšių kunigų seminarijoje. Remdamasis šia patirtimi, šiais metais išleidau knygelę “Tarp žemės ir dangaus, arba Klierikų laiškai”, kur atvirai pasakojama apie klierikų gyvenimą bei dvasinius ieškojimus. Mano akademinis susidomėjimas pankais, manau, neatsitiktinis – tolerancija ir kūrybingumas kyla iš įvairiapusio pasaulio spalvų pažinimo ir tuomet yra tikras, jei yra subrandintas “gyvenimo sultyse”. Gimęs 1975 m. Klaipėdoje, ten baigiau tuometinę aštuntąją vidurinę mokyklą, o į Universitetą įstojau 1996 metais. Nuo 1995 m. mano pavardę galima aptikti įvairiuose Lietuvos kultūriniuose laikraščiuose ir žurnaluose, kur retkarčiais parašau kokį straipsnelį kultūrine, religine ar moksline tematika.

MG 1999/10