Emo muzikos bruožai
Emo (sutr. jausminis hardcore’as) yra hardcore punk muzikos substilius, atsiradęs devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmiausia emo buvo vartotas kaip apibūdinimas to meto nepriklausomo (indie) roko grupėms, kurios turėjo tam tikrus nusistovėjusius bruožus.
Visų pirma emo buvo vadinama jausmingoji hardcore punk muzika, susiformavusi Vašingtono regione. Kiek vėliau pavadinimas kito į emocore, kuris apibrėžė to įkvėptas kitų regionų emotional hardcore grupes. Pavadinimas emo kilo iš to, jog tuometinės grupės neįprastai ekspresyviai ir emociškai gyvų koncertų metu atlikdavo savo programą. Labiausiai šį reiškinį atspindinčios grupės buvo Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, o kiek vėliau – Moss Icon. Pirmoji emo muzikos grupių banga pasibaigė prasidėjus dešimtam dešimtmečiui, kada atlikėjai išsiskirstė.
Prasidėjus dešimtajam XX a. dešimtmečiui, į emo muzikos sceną ėmė integruotis indie rock atlikėjai, paskatinti anuomet garsios grupės Fugazi, kurios sudėtyje buvo ankstesnių grupių Rites Of Spring ir Embrace lyderiai Ian MacKaye ir Guy Picciotto. Ši indie rock interferencija, sietina su grupėmis Sunny Day Real Estate ir Texas Is The Reason, skirtingai nei hardcore atlikėjai, įnešė į emo ramumo, sumažino chaosą ir suteikė melodijos. Šis jau vadinamasis post–emo indie rock sukėlė antrąją per paskutinįjį dešitmetį trukusią emo muzikos epochą, kuri baigėsi iširus pagrindinėms grupėms arba kai kurioms pasitraukus į overground’ą.
Pogrindžio emo grupės neišnyko, tačiau naujai susikūrusios roko kompanijos, kuriom įtaką padarė emo, žengė populiarumo keliu ir tik prisidengė žinoma tapusia stiliaus etikete, nors toliau ėmė groti populiarąją roko muziką. Šiais laikais prie emo kai kas priskiria masinių žiniasklaidos priemonių iškeltas punk-pop grupes kaip Fall Out Boy, Panic! At The Disco, tačiau tai sukelia daug diskusijų ir prieštaravimų. Iš esmės todėl, kad emo buvo pogrindžio scenos dalis ir nebuvo labai apibrėžta muzika.
Emo yra pogrindžio muzika ir emo grupėmis yra laikomos tos, kurios kuria tokią kultūrą, o ne naudojasi idėja, pritaikiusios ją masinėms populiarumo priemonėms idant patektų į komercializmo terpę
Emo muzikos bruožai
Hardcore emo muzikai būdingas rėkiantis vokalas, o tekstuose daug savistabos (introspection). Indie/Emo grupėms būdingas ramesnis vokalas, bet tekstuose išlieka nemažiau savistabos ir asmeniškumo. Punk-Pop/Emo grupių dainoms būdingi gan naivūs, tačiau skaudūs tekstai. Iš instrumentinės pusės, šiai muzikai būdingas melodingumas, kartais dideli kontrastai tarp vienas po kito einančių kūrinio dalių ir jungtinis, bei painus gitarų skambesys. Indie/Emo muzika ne tokia chaotiška kaip Hardcore, o Punk-Pop pasižymi daugeliui patinkančiu skambesiu.
Emo muzikos raida 9-ajame dešimtmetyje – Hardcore
Emo atsiradimui padarė įtaką Hüsker Dü albumas Zen Arcade (1984), kuris perlaužė Hardcore limitus. Vašingtone, JAV atsiradusi emo muzika buvo Hardcore scenos dalis ir po truputi plito šalyje. Labiausiai atpažįstami to meto grupių vardai yra Rites of Spring, Embrace, One Last Wish, Beefeater, Gray Matter, Fire Party, ir, truputi vėliau, Moss Icon. Daugelis to meto emo scenos grupių iširo iki ankstyvojo dešimtojo dešimtmečio.
Emo muzikos raida 10-ajame dešimtmetyje – Indie ir Post-Hardcore
Reikia paminėti didelę įtaką ne tik muzika, bet ir veikla dariusią grupę Fugazi (sukurta 1987). Tai grupė su Hardcore pionieriumi Ian MacKaye iš Embrace, Minor Threat ir Guy Picciotto iš Rites Of Spring. Nors ryšiai su Emo muzika akivaizdūs tačiau Fugazi negrojo Emo. Tai Post-Hardcore, Indie Rock grupė. Būtent Fugazi padarė įtaką vėliau atsiradusiai tiek Indie Rock/Emo scenai tiek Post-Hardcore/Emo grupėms. Vienas ryškiausių Indie Rock/Emo scenos albumų yra grupės Sunny Day Real Estate „Diary“ (1994), kuris padarė įtaką vėlesnėms grupėms kaip Mineral, Elliott. Paminėtinos ir Braid, Cap’n Jazz, Texas Is The Reason, Christie Front Drive, Cursive, Jimmy Eat World, The Promise Ring, kurių skambėsio rasime šių dienų grupėse. Įtaką padarė ir Jawbreaker su truputi į Punk-Pop linkusiu skambėsiu bei švelnesnio Hardcore grupė iš Niu Džersio Lifetime. Iš Post-Hardcore galima paminėti Drive Like Jehu, At The Drive-In. Daugelis minėtų grupių iki dešimtmečio pabaigos iširo arba pradėjo skambėti labiau Punk-Pop.
Emo atspindžiai populiariojoje scenoje
Prasidėjus XXI a., buvusios emo grupės peržengė mainstream’o ribas (pvz., Jimmy Eat World su 2001 m. albumu „Bleed American“), o naujai susikūrusios roko grupės tik rėmėsi seniau gyvavusia kultūra, mėgindamos dalį bruožų perteikti sukomercializuotoje muzikoje. Emo buvo pakrikštyti dar negirdėti akustinio roko projektai kaip Dashborad Confessional, Bright Eyes, o vėliau – Secondhand Serenade. Stiliaus etiketė pradėta klijuoti dažnai rėkiančiu vokalu pasižyminčiai grupei, nors šis kriterijus nėra teisingas, kadangi rėkimas būdingas tiek death, tiek black metalui ir kt. žanrams. Taip pat savo dainų tekstuose naudodami skaudžių išgyvenimų motyvus, emo etiketę gavo ir alternatyvaus, progresyvaus roko grupės (pvz.: Biffy Clyro, Coheed And Cambria). Masinių žiniasklaidos priemonių ypač būna reklamuojamos pop-punk grupės (Fall Out Boy, Taking Back Sunday, Panic! At The Disco, The All-American Rejects, The Used), kurios visiškai pakeitė nusistovėjusias emo tradicijas (pvz., padažytos akys, juodi nagai ar netgi ilgi dainų pavadinimai).
Emo substiliai
paminėtos tiktai vienos pirmiausių stilių propaguojančių grupių
- Emocore (pirmasis jausmingosios sunkiosios pankroko muzikos žanras nuo 1984 m.; atstovauja grupės Rites Of Spring, Embrace, Gray Matter, Ignition, Dag Nasty, Monsula ir kt.)
- Tikrasis susiformavęs Emo (pradžia – 1987-1988 m.; atstovauja grupės: Moss Icon, Hated, Indian Summer, Silver Bearings, Native Nod, Merel, Hoover, Embassy, Ordination of Aaron, Floodgate ir kt.)
- Hardcore Emo (prasideda apie 1990-uosius; grupės: Heroin, Antioch Arrow, Mohinder, Honeywell, Reach Out, Portaits of Past, Assfactor 4, Second Story Window, End of the Line, Angel Hair, Swing Kids, Three Studies for a Crucifixion, John Henry West, Guyver-1, Palatka, Coleman, Iconoclast, Merel, Clikatat Ikatowi, Lifetime ir kt.)
- Post–Emo Indie rock (Indie rock interferencija su Emo, 1994 m.; susikuria grupės: Sunny Day Real Estate, Promise Ring, Mineral, Boys Life, Sideshow, Get Up Kids, Braid, Cap’n Jazz, Jimmy Eat World ir kt.)
- Screamo (nuo 1996-97 m.; grupės: Orchid, I Hate Myself, Funeral Dinner, Portraits of Past, Mohinder ir kt.)
- Emo violence (ekstremaliausia Emo muzikos atšaka; grupės: Pg.99, Saetia, The Spirit Of Versailles, Circle Takes the Squere, Shikari, Love Lost but Not Forgotten, Jerome’s Dream ir kt.)
- Post-Emo arba 3-osios bangos Emo (Emo interferencija su Post–hardcore, Pop–punk, prasideda nuo 2000-ųjų; grupės: At the Drive-In, Hawthorne Heights, My Chemical Romance (ankstyvoji kūryba), Silverstein, Trophy Scars, A Day in Black and White, Funeral For A Friend ir kt.)
Kas nelaikoma Emo
Išpopuliarėjus „Emo“ teriminui, kaip neva suteikiančiam muzikai emocinio aspekto, tai buvo pradėta lipinti perdėm įvairaus muzikinių stilių grupėms ir atlikėjams. „Emo–hop“ klaidinantis bruožas, suteiktas tokioms hip–hopo grupėms kaip „Gym Class Heroes“ nėra teisingas. Emo negali būti priskiriamos Pop-punk grupės kaip Fall Out Boy, AFI ar Panic! At The Disco. Taip pat tai nėra taikoma „teen bop’o“ grupei Tokio Hotel. Emocijų kupina metalo muzika, kurią atlieka Bullet For My Valentine, Atreyu ar As I Lay Dying, irgi nėra Emo. Kitos roko grupės atliekančios jausmingąjį roką, imtos vadinti „emotional rock“ arba „emotionaly charged rock“, tačiau tai visgi nepriklauso Emo.