Aušra Matulevičiūtė. Emigrantai
Mus vadina ambasadoriais, avantiūristais, “protų nutekėjimu”, net išdavikais. Dėl mūsų parazitiškos invazijos nepasirašomi svarbiausi aljanso dokumentai, galingąsias valstybes krečia lyg drugys kiekvienąkart mums užplūstant, kad ir į mielai čionykščių užleidžiamas juodadarbių gretas. Mus toleruoja (arba pakenčia, priklauso nuo santykio), o mes adaptuojamės. Mūsų ima bijoti ir užkrauna globalizacijos proceso pareigas bei inkriminuoja jo pasekmes.
Mums privalu būti keliskart išmintingesniais, moralesniais nei bet kuriam kitam. Mūsų nevadina vardais, o nominuoja kasmet geometrine progresija augančiais skaičiais arba regionais, iš kurių mes atsibastome. Mums tenka sukąsti dantis, kai įtariais žvilgsniais esame išzonduojami ir kai mums prilipinamos standartinės ir iš esmės nieko nesakančios etiketės.
Mes – emigrantai.
Apie tai, kas neišvengiamai mūsų ir jūsų laukia “už” sienos.
Akivaizdu, jog reikės gerbti europinę individo erdvę, kuri netruks jums patiems pasitarnauti. Jei iki tol savo mažoje šalyje turėjote kokį nors kompleksą, čia jis ištirps tūkstantinėse miniose ir transporto spūstyje. Nes niekam nerūpi svetimos bėdos, nebent būtumėte pirmo ryškumo žvaigždė. Tiesa, su pastarosiomis tapatintis teks mažiau ir ne taip dramatiškai, kaip buvo “ankštoje” jūsų tėvynėje.
Kol atsiras plyšys, kurį savimi užkimštumėt, praeis daug laiko (ne visada iš pažiūros padoriai apmokamas darbas bus to rodiklis)! Užtruksite, kol įsiterpsite į erdvę ir išlavinsite subtilius “prasilenkimus”, kol perprasite vietinės egzistencijos dėsningumus, kol permainų suslėgtas jūsų žmogiškas pavidalas atgaus įprastą formą.
Tikėtina, jog laikino prieglobsčio karalystėje tautiečiai bus susiskirstę į fanaberija persisunkusias viršūnėles ir į šakneles, nakvojančias parkuose ir neprarandančias gyvenimo skonio. Visos hierarchinės pakopos jūsų paslaugoms! Kai teks tvarkyti dokumentus ir klausytis durų inkštimo, darysis nepakenčiama. Kažkas surikiuos visus emigrantus tik kažkam suvokiama tvarka milžiniškoje emigrantų eilėje! Susidursit su reiškiniu, jog vienos šalys gali būti lygesnės už kitas (kad ir dėl aptarnaujančio personalo elgesio ir neretai atviros paniekos), tad imsit palengva suvokti, kodėl nepatikliems jūsų tėvynainiams didžiųjų raidžių dvivėrė kombinacija laikinai pavirsta vien logotipu. Laikinai, nes emigranto viltis nemiršta ilgiausiai. Akivaizdu, makalynės daugiausia ten, kur virbulės linksta į pinigus. Jei atvykote ne uždarbauti, o plėsti kultūrinį akiratį, bus žymiai paprasčiau ir prašmatniau!
Visa kita pasiliks daugmaž kaip visur. Bus visko daug: triukšmo, judesio, nuobodulio, abejingumo. Sausakimšame traukiny niekuo nesidomintys keleivių žvilgsniai, tarsi lazerio spinduliai, raizgysis vienas šalia kito neužkliūdami. Tik kišenę dėl visa ko prižiūrėkite… Į skaityklos statusą pretenduos vagonai, kuriuose metro laikraščių blokais prisispaudę keleiviai fiksuos dienos ir nakties pasaulio pasikeitimą. Likusieji įklimpę iki savo principų riboženklio kankinsis su masiniu troškuliu – “Da Vinčio kodu” – keleriopo formato skaitinėliu.
Taip palengva tirps nyki milžiniška kasdienybė. Kaip visur.
Plyšaus metro muzikantai, iškalbingai besigodojantis elgeta plauks tarp sėdynių eilių, o pikti žvilgsniai vietoj monetų kris ištieston saujon. Tiesa, čia susidursite su nerašytomis taisyklėmis, nes duoklės tarifas gali būti ne jūsų geros širdies, o prestižo reikalas!
Apie prestižą. Išsivysčiusių šalių reklama hipnotizuodama žadės viską pigiai. Pasirodo, pinigų verti tik malonumai, o savaime suprantamas draudimas, kaip marškiniai, pats turėtų taikytis prie mūsų kūno. Kulinarinės laidos neleis pamiršti nei langustams, nei šparagams, nei imbierui, kad jie egzistuoja kur kas svarbesni, nei ekologinės grandinės elementai. Apsiverkusi mergina dėstys gyvenimo tragediją, nes sugyventiniui jos 40-o dydžio užpakaliukas atrodys neestetiškas. Plastinės chirurgijos meistrai galąs skalpelius, o kažkur užkampio palatoj gulės žmogus, laukiantis inksto. Kaip visur. Tik daug ką reikės iš naujo ir realistiškiau prisijaukinti, mokantis gyventi ten, kur žolė žalesnė.
Apie tuos, kurie lieka anapus.
Kai čia lubinai pavirsta saloninėmis gėlėmis po 18 eurų už vazonėlį, imi primityviomis dvejonėmis kankinti laiką ir distanciją. Kasdien jauti, kaip mums (išvykėliams) ir jiems (likusiems tėvynėje) į kaktas įsiremia atstumo horizontalė, ir kuo labiau stengiesi suartėti, tuo labiau jos aštrūs galai rėžia. Viską išmoksti matuoti ne atstumu, bet pastangomis vieniems dėl kitų. Atmintis tarsi čiuptuvais traukia į save pluoštus praėjusių dienų ir metų. Ekspertai tai pavadintų nostalgija. Daug paprasčiau, negu išties yra.
Ko mirksi kaip Marija druskinėj? Klusteli balsas iš praeities, iš ten, kur nori save sugrūsti kaip į per mažą paauglišką suknelę. Tik Čia ir Dabar nebetelpa Ten ir Tada. Turi išmokti atsiriboti nuo realybės, tapdamas tikru to reikalo “specialistu”. Nes išgyventi emocijų slėgį būtų neįmanoma. Kartais gali atrodyti, jog esi pakeliui su absurdo žmogumi.
Pratęskime mažais žaviais dalykais.
Internacionalinis piknikas ankštame privataus namo kiemelyje. Trejetas arabių gurkšnoja mėtų arbatą iš paauksuoto karafo (stiklinio indo, daugiausiai vandeniui). Žemutė trisdešimtmetė prancūzaitė į užrašų knygutę užsirašinėja visų naujokų, ypač vyrų, koordinates ir kviečiasi į nemokamus salsos kursus. Prancūzų porelė kikena dėl lengvos priežasties – kelių taurių vaisių punčo. “Mišelis iš provincijos” masažuoja mulatei pečius, o forminga brandaus amžiaus šrilankietė primygtinai reikalauja dėmesio. Trys mažamečiai afrikiečiai nuolat klausinėja vienintelės lietuvės, ar ji ne iš Ukrainos, mat jiems taip motinos sakė, spėdamos iš blyškaus gymio.
Dar vienas kaimo muzikantas, žinantis, ką reiškia runkelių hektarai, vištos ir grynas kalnų oras, paskui savo silpną sopraną it somnambulus veda dainuojančius kompanionus. Lyg pertempta guma skamba “Viva Espagna” (“Tegyvuoja Ispanija”). Laužui užkurti atsitiktinai pasitaiko stambaus dienraščio euronaujienos su žemėlapyje gražiai sukibusia lietuvių ir latvių kaiminyste. Oras virpa nuo artimumo. Ir to pakakanka, dalinantis bendrabūviu.
Vynas senka, diena lūžinėja į šipulius sulig kiekvienu saulės pasisukimu, o širdy – toks neaprėpiamas pasaulis ir dvidešimt kvadratų erdvės, natūraliai pretenduojančios į begalybę.
Vis dėlto čia, už sienos, gali jaustis labiau lietuviu nei namuose. O tavo lietuviškumas nepasirodys kai kam nei erzinantis, nei piktinantis, nei greit nuvalkiojamas, kaip gali atsitikti pas savus. Čionai net tampi labiau lietuviu, negu buvai iki tol. Ir tavźs neima kankinti kvailas svetimos kalbos akcentas, kad ir kaip retai savąja bešnekėtum (tereikia tik trupučio sveiko proto). Kultūrų kokteilyje tavo neegzotiškas mentalitetas natūraliai įsisluoksniuoja.
Bet…
Dienos ima varvėti, kaip tirštas medus nuo medinio volelio – tąsiai, ilgai, kol pagaliau sunkiai nudrimba. Ir nesvarbu, ko tu čia būtum atsibastęs!
Kai turimos lietuviškos knygos perskaitytos, sutrinti diskai, o internete transliuojamos laidos išmoktos atmintinai, užklumpa noras pačiam tapti plunksnos kaskadininku. Vieni iš proto varo savo dienoraščius, primenančius mėnulio fazių ritmą, kiti net pasivergia ranka rašytiems laiškams. O rašyti tikrai yra apie ką. Ypač apie tai, kaip esame pristatomi kitų… Kalbu apie belgų miniserialą “Matrioškos”. Mus pribloškia, kai tokio filmo anonse šlykščiai nuskamba iš konteksto ištraukta frazė: “Visos prostituės atkeliavo iš Lietuvos”. To išvestinė – ne vienos šalies bulvarinių skaitalų skambūs tekstai, stabiliai įsitvirtinantys čionykščių sąmonėje, apie tai, kad Lietuvoje galima nusipirkti merginą už degtinės butelį. Pratrūkstam, mikčiojam arba nutylam, kai reikia aiškintis, kaip atsitiko, kad garbingos šalys suka apie mus filmus, tarsi apie moralinės destrukcijos pavyzdžius, ir finale visa tai pavadina pedagogine medžiaga, kad esą kiti naivuoliai taip nedarytų.
O telefone netyla skambučiai klaikstančių tautiečių.
Mums, emigrantams, teks dar ilgai įtikinėti, kad Lietuva nėra vien masinės depresijos kankinamas kraštas, kad Vilnius – ne konteinerių aikštelė su besikuičiančiais benamiais, iš tiesų esančiais valstybės socialine žaizda, o ne fonu belgų filmo idėjai.
Mūsiškiai “internautai” sužavėti filmo realistiškumu, užsieniečiai komentatoriai net neskiria, kad ta nufilmuota “vargingo vaizdo sostinė” – ne postsovietinė Rusija! Mūsų šalies lengvatikės moterys vadinamos “matrioškomis”, ir nesvarbu, kad šis žodis, filme panaudotas metaforai ir reiškiantis sudedamą medinę lėlę, neturi ryšio su mūsų nacionaline kultūra!
Galima tokį pasipiktinimą pavadinti mažų šalių ambicija. Ka gi, sorry, kad ne “taip” supratome edukacinę filmo misiją!
Mes būsime tas, kas esame, o ne kuo kažkam pasirodėme. Ir tegyvuoja Chanel reklama apie raudonimi sprogstančias lūpas, net jei daug kam svetur jos ir šviesus gymis liguistai asocijuojasi su kilme iš Rusijos ar net iš Amsterdamo!
