Antiglobalistai: apie romantišką kovą su vėjo malūnais

„Pasaulis neparduodamas!”, „Rezistencija, kaip ir kapitalas, yra transnacionalinė!”, „PPO žudo žmones. Žudykit PPO!” – šaukė šimtas tūkstančių demonstrantų, 1999 m. susirinkusių Sietle. Greta ūkininkų ir pramonės darbininkų rinkosi profesinių sąjungų nariai ir aplinkosaugininkai, žmogaus teisių gynėjai, religiniai lyderiai, studentai ir net dešinieji protekcionistai.

Jie rinkosi iš Jungtinių Valstijų ir Trečiojo pasaulio. Jų taikinys buvo Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO), laisvos rinkos sistema ir pats kapitalizmas. Socialiniame diskurse pakrikštyti kaip „Sietlo karta”, antiglobalistai protestavo G-8 susitikime Genujoje, Pasaulio Ekonominiame Forume Davose, organizavo alternatyvų Pasaulio Socialinį Forumą Porto Alegre. Taigi jų daug ir jie pikti. Bet ar jie turi svajonę?

Matant, koks nevienalytis yra pasipriešinimo globalizacijai judėjimas, tiksliau būtų kalbėti apie judėjimų judėjimą, vienijamą įsitikinimo, kad pasaulio, apraizgyto globalių susisiekimo tinklų, susitraukimas sukelia neigiamas pasekmes visuomenei, kad globalus kapitalistinės sistemos triumfas yra išnaudojimo, dominavimo, augančios nelygybės pasaulyje šaltinis.

Ideologija ir antiideologija

Paprastai ideologija suprantama kaip sąmoningų ir nesąmoningų idėjų, įsitikinimų bei požiūrių visuma, formuojanti supratimą apie socialinį ir politinį pasaulį. Todėl ji neretai tampa įrankiu, skatinančiu ir pateisinančiu kolektyvinius veiksmus, kuriais siekiama išsaugoti politines praktikas bei institucijas.

Jeigu beveik neabejojant galima teigti, kad tarptautinių organizacijų, tokių kaip PPO, Tarptautinio Valiutos Fondo, Pasaulio Banko, ir G-8 viršūnių susitikimo proteguojama laisva prekyba – ekonominis liberalizmas, siekiantis senojo Adamo Smitho laikus, yra ideologija, tai dėl antiglobalistų atsakyti nėra taip paprasta. Jie nesistengia išsaugoti esamos padėties ir neužima valdžios pozicijų. Antiglobalistai – tai opozicija, pogrindis. Tai galbūt ir yra vienintelis juos siejantis dalykas. Jie protestuoja, kaip nurodyta pačiame jų idėjų margumyną aprėpti mėginančiame termine: anti-global, no-global.

Juos vienija pasipriešinimas, neigiamas nusistatymas globalizacijos – didėjančios visuotinės tarpusavio priklausomybės, bet kokiai socialinei, politinei, ekonominei veiklai peržengiant sienas – atžvilgiu. Globalizacija neatsiejama nuo liberalizmo ideologijos. Tad galbūt antiglobalistai vadovaujasi antiideologija?

Globalizacija versus glokalizacija

Antiglobalistai nėra vientisas judėjimas ir įvairios grupės vadovaujasi gana skirtingais motyvais, neigiamai vertindamos globalizacijos pasekmes. Nacionalistai, neomarksistai, feministai, žalieji, pacifistai ir kiti globalizacijai priešinasi dėl nevienodų priežasčių ir remiasi skirtingais argumentais.

Jeigu pradėtume kalbėti apie antiglobalistų sąjūdį kaip nukreiptą prieš kultūrinį suvienodėjimą ir Amerikos hegemoniją Holivudo ar MTV pavidalu, teliktų rinktis vieną iš dviejų alternatyvų: arba prieitume prie išvados, kad globalizacija nevyksta, nes ji iš principo negalima visada savo prigimtimi lokalaus žmogaus gyvenamajame pasaulyje, tad nevyksta ir jokia skonio niveliacija; arba pasitelktume parankią „glokalizacijos” sąvoką ir teigtume, kad amerikietiškos vertybės išgąsdino kitas kultūras ir jos, užuot sutikusios neokolonistus išskėstomis rankomis, pradėjo statyti barikadas ir fanatiškai ginti taip vertinamas vietines tradicijas.

Tačiau antiglobalistai, rankose keliantys „Popkultūrai – ne!” plakatus, neturi tvirto vieningo pagrindo po kojomis. Jie nesutaria, ar ir kiek vyksta kultūrų supanašėjimas. Jie nesutaria ir ką reikėtų dėl to daryti. Stiprinti tautines valstybes? O gal jas skaidyti ir kurti lokalias komunitarų taip vertinamas bendruomenes? Ar vis dėlto griauti bet kokias sienas solidarumui ir vienytis po religijų, civilizacijų vėliavomis? Tai kaip?

Sotus alkano neužjaučia

Ekonominės problemos yra universalios ir patenka į kone visų protesto judėjimų darbotvarkes. Net ir turtingųjų šalių populistiniai-nacionalistiniai-protekcionistiniai reikalavimai yra panašūs į vietinių bendruomenių rūpesčius besivystančiose šalyse – visi nori darbo, visi nori, kad paslydusius ant ledo juos išgelbėtų valstybė, visi priešinasi nevaldomiems kiniškų batų ir amerikietiškų dolerių srautams į jų gimtąsias žemes. Visi nori būti turtingi ir laimingi.

Suprantama, kad pagrindinis antiglobalistų kritikos taikinys yra laisva prekyba ir ją skatinančios globalios bei regioninės organizacijos. Tačiau jau už šio teiginio slypi dviprasmiškumas – viena vertus, laisvoji rinka, kaip akla kapitalo varoma jėga, kaltinama nesuvaldomumu, grasinančiu Azijos krizę primenančiais valiutų uraganais, kita vertus, kalbama apie hierarchišką (Šiaurės – Pietų) ekonominės galios struktūrą, kai turtingosios valstybės, kontroliuodamos tarptautines finansines institucijas, pasaulio ekonominę architektūrą projektuoja pagal savo interesus.

Tad antiglobalistai kovoja prieš teorinę laisvą prekybą – „lenktyniavimą-iki-dugno”, „prakaito dirbtuves” ir „nematomą ranką”, kurią verčiau būtų nukirsti. Ir prieš iškreiptus tos laisvos prekybos praktinius pavidalus.

Amazonės nebegina amazonės

Pavasarį BBC kanalu pasaulį apskriejo žinia, kad Brazilijoje vėl drastiškai sumažėjo miškų. Lyg ir nieko naujo. Bet šįkart miškai buvo iškirsti todėl, kad reikėjo žemės sojai. Tai pačiai, kuri paprastai importuojama iš Azijos.

Be to, TRIPs (Trade-Related Intellectual Property Rights) susitarime mėginama įtvirtinti „pavogtų” biogenetinių išteklių patentavimą: kai kurie vietinių gyventojų atrasti bei kultivuoti augalai, naudojami maisto ruošoje, medicinoje, ritualuose, kaip antai, ayahuasca, quinoa, sangre de drago Pietų Amerikos miškuose bei kava Ramiajame vandenyne, buvo užpatentuoti JAV, Japonijoje bei Europoje. Šis susitarimas taip pat leidžia gyvybės formų patentavimą. Taigi tuoj Doli ar Snupio palikuonys priklausys PPO jurisdikcijai. Kas dar kalbėtų apie gyvūnų teises?

Anot antiglobalistų, globalizacija skatina išeikvoti vis daugiau pasaulio resursų, didina užterštumą, veda prie spartėjančios invazijos į likusius nepaliestus gamtos kampelius. Kasmet išnyksta daugybė augalų bei gyvūnų rūšių. O statistika tik dar labiau juos žudo.

Grįžti į gamtą paskui Rousseau?

Ar antiglobalistai ką nors siūlo? Kaip alternatyvą kai kas mato komunitarizmą ir grįžimą prie nepriklausomų bendruomenių. Tokia alternatyva, arba pirmoji pasaulyje postmodernioji revoliucija, – neozapatistos. Tai vietinių Chiapas indėnų, Che Guevara’os pasekėjų, žmogaus teisių gynimo organizacijų susivienijimas. Jie sukilo prieš kolonialistinę politiką vykdančią Meksikos vyriausybę. Jie nori teisės į bendruomenių autonomiją, nori patys tvarkyti ekonominius bei socialinius reikalus. Jau dabar kai kuriuose kaimuose vadovaujamasi neozapatistų teise. Gyvuoja tiesioginė demokratija. Perskirstomas derlius: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį. Būtent neozapatistos, tie „politiškai neįgalūs spalvotieji”, surengė pirmąjį Pasaulio tautų kongresą prieš neoliberalizmą.

Yra ir kitų kovos frontų. Kaip atsakas į laisvos prekybos keliamas problemas kuriamos iniciatyvos plėtoti „sąžiningą”, arba „teisingą”, prekybą, kad gamintojai gautų bent minimalų atlyginimą. Ir visų pirma tai taikoma egzotiškiesiems produktams, kurie amžių amžius plaukė iš kolonijų metropolijų link kaip imperializmo simboliai – kavai, kakavai, arbatai ir bananams.

Be to, jau kurį laiką, remiami „U2″ grupės lyderio Bono, „Bill and Melinda Gates Foundation”, „Jubilee 2000″ bei „Drop the Debt” organizacijų, įvairių pakraipų antiglobalistai agituoja už Trečiojo pasaulio skolų nurašymą. Tai skatina tiek moraliniai, tiek pragmatiniai imperatyvai. Šimtatūkstantiniuose roko koncertuose klausiama, kodėl skurdžiausi pasaulio gyventojai turi kentėti dėl turtingiausių diktatorių, tokių kaip buvęs buvusio Zairo prezidentas Mobutu Sese Seko, praeities klaidų. Ir atsakoma: taigi neturi.

Besiruošiant PPO ministrų susitikimui Honkonge 2005 m. gruodį, antiglobalistai Pasaulio Socialinio Forumo Porto Alegre iniciatyva rengia protesto strategiją. Jau ne kartą tokie susitikimai nieko nepasiekė. Derybos strigo. Dužo McDonald‘s restoranų langai. Vėl, kaip ir anksčiau, bijoma, kad pagrindiniai besivystančių šalių rūpesčiai gali likti pavergti industrinių valstybių darbotvarkei. Darbotvarkei su antrašte: „Atidarėte duris globaliai laisvai prekybai. Bet, brangieji, pamiršote langus!”

Tad kaip su antiglobalistų ideologija? Antiideologija turėtų būti utopija. Bet ar galima tą margaspalvį sąjūdį su kartais nesuderinamais tikslais vadinti utopija? Ar jie turi alternatyvaus pasaulio viziją? Galbūt Meksikos džiunglėse autonomija ir yra atsakymas. Bet ne Londone ar Čikagoje. Romantiška luditų kova su mašinomis. Romantiška Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Romantiški ir antiglobalistai. Ir gerai, kad jie yra. Nors ir pikti.