Antiglobalistai: antroji pasaulio jėga
Žodis „antiglobalistai” žiniasklaidoje pradeda mirgėti tuomet, kai pasaulio galingieji susėda prie vieno stalo tokiuose susitikimuose kaip Didysis aštuonetas (G8), Pasaulinės prekybos organizacijos(PPO) konferencijos ar Pasaulio ekonomikos forumas. Antiglobalistų jėgos gana įspūdingos: protesto akcijos išjudina tūkstantines ir net milijonines minias.
Kritikuoja kapitalizmo apraiškas
Pagrindinis protestuotojų kritikos taikinys – didžiulių korporacijų įsigalėjimas, laisva prekyba ir ją skatinančios globalios bei regioninės organizacijos, kitaip tariant, pats kapitalizmas. Antiglobalistų teigimu, laisvoji prekyba tik didina atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų šalių, stiprindama industrializuotų Šiaurės valstybių pozicijas ir kenkdama besivystančioms Pietų šalims.
Protestuotojai negaili kritikos pasaulinės prekybos sutartims ir neoliberalizmą propaguojančioms institucijoms, kurios, pasak jų, neatsižvelgia į etikos standartus. Jų teigimu, išsivysčiusios šalys PPO diskusijose turi svaresnį balsą ir taip išsidera palankesnes sąlygas (pavyzdžiui, dideles importo į kitą šalį kvotas, pačios tuo metu blokuodamos besivystančių šalių importą į savo teritoriją). Tai ypač pastebima žemės ūkyje, kuris išsivysčiusiose šalyse yra labai valstybės apsaugotas, kai tuo tarpu besivystančios šalys spaudžiamos atverti savo rinkas importui iš užsienio.
Dideles korporacijas antiglobalistai vertina kaip kenkiančias natūraliam kapitalui ir tautos biologinei įvairovei, nes jų galioms neprilygsta tos šalies gyventojų teisės. Pavyzdžiui, stambios kompanijos mažiau išsivysčiusiose užsienio šalyse neretai turi daug privilegijų, kurių neturi pavieniai žmonės: be apribojimų judėti tarp sienų, neatlyginamai eksploatuoti naudingąsias iškasenas bei panaudoti žmonių resursus, kai kada netgi neatsakyti už gamtai ar žmonėms padarytą žalą.
Pasiekė masinio protesto rekordą
Antiglobalistinės grupės išsivystė XX amžiaus pabaigoje, susivienijus įvairių socialinių ir politinių judėjimų dalyviams. Pirmąja stambia antiglobalistų protesto akcija vadinamas „Sietlo mūšis”, užviręs 1999 metais birželio 18 dieną.
Tuomet apie 50 000 protestuotojų nugramzdino Sietlo miestą į chaosą, kai demonstracijose dalyvavę grėsmingai nusiteikę globalizacijos priešininkai ėmė niokoti viską, kas buvo jų kelyje, ir susirėmė su policija.
Įspūdinga protesto akcija vyko 2003 metais: vasario 15 dienos popietę 11 milijonų žmonių aštuoniuose šimtuose pasaulio miestų išėjo į gatves protestuodami prieš karą Irake. Tai tapo apskritai didžiausiu pasaulio istorijoje masiniu protestu, o įtakingas JAV dienraštis „New York Times” antiglobalistus tuomet pakrikštijo „Antrąja pasaulio jėga”.
Skirtingai nei gali pasirodyti, antoglobalizacija nėra vientisas judėjimas: tai greičiau daugybės įvairių judėjimų mišinys, kuriuos vienija neigiamas globalizacijos reiškinių vertinimas. Įvairios antiglobalistų grupės, tokios kaip nacionalistai, neomarksistai, feministai, žalieji, pacifistai ir pan. akcentuoja skirtingas problemas, remiasi skirtingais argumentais ir siūlo skirtingus sprendimus.
Smurtautojai ir Don Kichotai?
Dėl šios priežasties antiglobalistai neretai kritikuojami: teigiama, kad jiems trūksta vieningų tikslų, o įvairių protestuotojų įsitikinimai netgi vieni kitiems prieštarauja. Nors nemažai pačių antiglobalistų tai suvokia, jie vadovaujasi principu „Vienybėje – galybė”: tol, kol kovojama prieš tuos pačius oponentus, jie turėtų žygiuoti kartu – kad ir kokios skirtingos jų politinės vizijos bebūtų.
Į antiglobalistų nugaras sminga ir daugiau kritikos strėlių. Vieni kritikai teigia, kad nors antiglobalistai ir atkreipia dėmesį į svarbias problemas, tačiau nepasiūlo konkrečių sprendimų. Dar kiti pabrėžia, kad antiglobalistų viešumo siekis brangiai atsieina visuomenės kišenei: dažnai dūžta tokių tarptautinių korporacijų objektų, kaip McDonald’o restoranų, stiklai.
Vien birželio 6-8 dienomis Baltijos jūros kurorte Heiligendame vykusiame G8 susitikime viešajai tvarkai užtikrinti buvo sutelkta 16 tūkstančių policininkų, daugiau kaip tūkstantis kareivių, karinė aviacija bei devyni kariniai laivai.
Reikia paminėti, kad judėjimo lyderiai skatina taikius protestus, vadindami tai kur kas produktyvesniu būdu pritraukiant dėmesį ir siekiant visuomenės pagarbos savo tikslams. Tačiau kažin ar taikiai nusiteikusiems protestuotojams kada pavyks apsisaugoti nuo radikalų, trokštančių imtis destruktyvių veiksmų.
