Sąžinės įstatymus kuria evoliucija

Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad pasaulyje yra tik du dalykai, pripildantys sielą nuostabos ir pagarbos: žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės įstatymas mumyse.

Ar jūs pagalvojote apie tai, kodėl moralės įstatymas veikia net ir nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl netgi savisaugos instinktas (egoizmas) pasitraukia užleisdamas kelią aukojimosi instinktui (altruizmui)? Kas gi yra tas “moralinis įstatymas” genetikos požiūriu? Ar būtent genetikams gyvenimas nesuteikė pagrindo suabejoti jo egzistavimu, jo neišvengiamu veikimu? Jūsų dėmesiui – pokalbis su biologijos mokslų daktaru, socialinės genetikos specialistu Jaroslavu Gorbunovu.

Iš kur žmogus gavo sugebėjimą aukotis? Kaip istoriškai jis įgijo sąžinę?

Šiuolaikinės žinios apie žmogaus evoliuciją yra pagrįstos pagrindine samprata, jog visi be išimties organizmo požymiai yra nulemti paveldimumo ir aplinkos, tai yra sąlygų visumos, kuriomis realizuojasi paveldimoji informacija.

Pavyzdžiui, daugelio gyvūnų palikuonys gimsta akli, o paskui akys ir rega visiškai susiformuoja. Bet jeigu katės jauniklius paliktume visiškoje tamsoje keletui savaičių, jie liktų akli. Nors sugebėjimas matyti jiems suprogramuotas genetiškai, lemiamą įtaką padaro aplinka, išoriniai stimulai.

Ypač daug reikšmės aplinka, socialinės sąlygos turi psichinėms žmogaus savybėms, nors ir šiuo atveju paveldimumas, kad ir pašnibždomis, ištaria savo žodį.

Kitaip tariant, aplinkos poveikis yra didesnis?

Bandymas paaiškinti žmogaus poelgius paveldimumu arba aplinka, prigimtimi arba auklėjimu iš esmės yra klaidingas ir nemoksliškas. Amžinas ginčas dėl to, kas žmoguje socialu, o kas biologiška, sprendžiamas labai paprastai, kai prisimenama, jog žmogus yra socialinis gyvūnas. Todėl reikia sakyti ne “arba”, o “ir”: ir aplinka, ir paveldimumas, ir prigimtis, ir auklėjimas.

Žmogus – ne tabula rasa, ne švari lenta, ant kurios galima išdeginti rašmenis. Jeigu aplinka yra viskas, o paveldimumas – niekas, jeigu manysime, jog žmogaus elgseną programuoja jo išauklėjimas, tuomet turime pripažinti ir tai, kad žmogus neatsakingas už savo poelgius.

Beje, panašius dalykus tenka dažnai skaityti, ypač kai kalbama apie “sunkius paauglius”. “Kur žiūrėjo tėvai, mokykla?” Asmeninė atsakomybė panaikinama. Tao gali nuvesti labai toli. Ir nuveda.

Jei auklėjimą etinių normų ugdymo procese paskelbsime monopolistu, prieisime ir nebūtinai progresyvią išvadą. Juk galima, kartai po kartos “plaunant smegenis”, išugdyti fanatikus ir vergus. Istorija žino, kad tokie bandymai pavyko ne kartą.

Tačiau istorija taip pat žino, jog galų gale visi jie patyrė krachą: išoriniai ir vidiniai postūmiai griovė tokių valstybių pamatus. Faktas, jog tautos eina į pražūtį dėl tiesos ir gėrio įdealų, turi didžiulę istorinę reikšmę.

Ar šis teiginys neprieštarauja natūralios atrankos dėsniui, teigiančiam žmogaus kovą dėl išlikimo?

Čia ne taip paprasta. Vadinamojo “vulgariojo darvinizmo” šalininkai, kalbėdami apie natūraliąją atranką, turi galvoje visų kovą su visais, ignoruodami vieną iš žmogaus evoliucijos ypatumų: be kovos dėl egzistencijos, be visų žvėries instinktų, kuriuos turi žmogus, jo evoliucija pasižymi išskirtine atranka tų savybių, kurias galime vadinti grynai žmogiškomis.

Kai pitekantropas atsistojo ant galinių letenų, patelė prarado galimybę gimdyti didžiagalvius vaikus. Palikuonys pradėjo gimti nesusiformavusios nervų sistemos, tačiau motina įgijo laisvas rankas, ji galėjo paimti vaiką ant rankų ir auginti, kol sustiprės jo nervų sistema. Ilgalaikis palikuonių bejėgiškumas lėmė esminį atrankos pokytį: individuali, o dar labiau grupinė atranka nukrypo į visus požymius, kurie padeda išsaugoti palikuonims gyvybę.

Ir šis faktas ne paneigia, o patvirtina Darvino teoriją. Būtent natūrali atranka – pats žiauriausias iš visų gamtos dėsnių – suteikė žmogui nepaprastai stiprių altruistinių emocijų. Altruizmą aš suprantu kaip emocijų visumą, skatinančią žmogų daryti tai, kas jam asmeniškai nėra naudinga, netgi pavojinga, tačiau naudinga kitiems.

Atrodytų, jog atranka turėtų skatinti vien tik plėšrius instinktus, tačiau žmogaus, kaip socialinės būtybės, evoliucijos specifika (čia daug prisidėjo vis ilgėjantis naujagimių bejėgiškumo periodas) tokia, jog natūrali atranka intensyviai dirbo tam, kad būtų sutvirtintos biologinės bendruomeniškumo, aukojimosi, altruizmo šaknys.

Žmonijos, žmonių santykių kūrimosi sąlygomis natūrali atranka pagimdė ir įtvirtino aukščiausios moralinės jėgos instinktus ir emocijas. Todėl pareigos ir teisingumo jausmas, dominuojantis daugelio žmonių elgesyje, nėra stebuklas ir atsiranda ne Dievo valia – jis įskiepytas veikiant socialinėms sąlygoms, per dešimtis tūkstančių kartų atrenkant kompleksą emocijų, ne mažiau reikalingų žmonijai nei kalba ar sugebėjimas naudotis gamybos įrankiais.

Tačiau tuomet neišvengiamai kyla klausimas: jeigu evoliucijos procesas išugdė žmogui altruistines emocijas, kodėl visa žmonijos istorija – tai jos beprotybės istorija, karų istorija? Vis labiau griaunančių ir vis kruvinesnių karų!

Šis klausimas toks svarbus, kad bent jau atsakymo užuomazga turėtų būti konstruktyvi. Kaip išvengti masinio blogio triumfo?

Kai kalbame apie paveldimumo vaidmenį, tyliai turime galvoje “ir kitas lygiavertes sąlygas”. Į ką pavirs begalinė genotipų įvairovė be galo įvairiomis ir besikeičiančiomis sąlygomis, – susigaudyti kol kas ne mūsų jėgoms. Tenka supaprastinti tuos pereinamuosius – mat tik taip galima duoti bent kiek apčiuopiamą atsakymą.

Individualių defektų ir savybių, taip pat ir paveldėtų, įvairovė beveik neturi ribų, o daugelis iš jų nėra retos. Mūsų nestebina daltonizmas (8 procentai vyrų turi šį nukrypimą), muzikinės atimties arba klausos neturėjimas. Mes žinome, jog esama moterų, neturinčių motinystės instinkto, ir esama dar daugiau vyrų, kurie nejaučia tėviškų jausmų. Taigi mes neturėtume stebėtis ir tuo, jog egzistuoja žmonės, kurie yra visiškai arba iš dalies etiškai defektyvūs.

1969 amerikietis profesorius Viljamsas ištyrė daugiau nei 250 sunkių nusikaltėlių. Buvo išstudijuotos jų elektroencefalogramos (EEG) ir teisminės bylos. Tyrimas parodė, jog tarp vienkartinių agresorių EEG anomalijos pasitaikė ne dažniau nei tarp normalių žmonių, o tarp recidyvistų jos buvo kur kas dažnesnės. Pirmuoju atveju nusikaltimas buvo vienkartinė reakcija į labai sunkią gyvenimo situaciją, antruoju – įprasta konkrečios asmenybės reakcija į buitinius konfliktus.

1967 metais buvo ištirta 400 vagių recidyvistų. Pasirodė, kad pusė iš jų užaugo be tėvų arba su tėvais alkoholikais. 40 procentų iš jų buvo psichopatiniai arba psichopatizuoti individai.

Reiktų stabtelti prie vienos ypatingos socialinės anomalijos, gimdančios masinį nusikalstamumą. Egzistuoja toks nusikalstamumas, kuriam baudžiamosios bylos paprastai nekeliamos. Jis atspindimas aritmetika, procentais, žmonių skirstymu į “išrinktuoius” ir “minią”. “Ką tokiam žmogui kaip aš reiškia vienas kitas milijonas gyvybių?” – klausė Napoleonas. Atsakymas žinomas.

Barbariškoje, savanaudiškoje, asmenybę slopinančioje visuomenėje socialinė atranka greitai iškelia energingus, valdžios trokštančius veikėjus, neturinčius vertybių, į tokias pozicijas, kurios jiems leidžia viešpatauti ir valdyti “žemuosius sluoksnius”. Dėl savo visuomeninės padėties “aukštieji sluoksniai” matomi milijonams, ir spręsdamas iš tų “vienetų”, žmogus susidaro klaidingą visos žmonijos vaizdą.

Nors inkvizicijos, fašizmo egzistavimas kai kuriuos mokslinkus įtikino, jog auklėjimas visagalis, o paveldimoji, determinuota sąžinė neegzistuoja, vis dėlto tikrąją, į priekį žengiančią istoriją, jos progresą kuria toli gražu ne tironai. Turėkime galvoje, kad visos prievartos idealogijos žmonijai buvo įteiktos supakuotos į ryškiaspalvius teisingumo popierėlius, o pačios žiauriausios priemonės teisinamos aukščiausiais tikslais. Nepamirškime, jog visais atvejais tironams iš tautų teko represyviais būdais atimti teisę žinoti tiesą, užrišti ant akių melagingą masišką, visa apimančią dezinformacijos raištį.

Turite galvoje “smegenų plovimą”?

Taip, šiuo atveju mes netoli nuėjome nuo šios sistemos įkūrėjo. “Smegenų plovimą” sukūrė kinų valstietis Čžu Juančžan (1328-1398), tapęs imperatoriumi. Savo įsakymu jis kinams uždraudė dainuoti ir šokti gatvėse. Valdovas norėjo, kad jo tauta tai darytų tuomet, kai to nori jis. Įstatymo pažeidėjams tris dienas iš eilės pildavo į nosį vandenį – ši bausmė buvo vadinama “sinao” (smegenų plovimas). Žmogus, kuriam tekdavo tai iškęsti, daugiau nešokdavo ir nedainuodavo ir vargu ar dar sugebėdavo mąstyti. Jis virsdavo gyvuliu.

Štai kokia buvo pirminė visų cezarių ir napoleonų užduotis – sugyvulinti žmones, paversti juos paklusnia banda. Natūrali atranka, suprantama, negalėjo parengti žmogaus tokiai situacijai, kaip negalėjo paruošti mūsų organizmo neskausmingai pakelti vandenilinės bombos sprogimo.

Tačiau nepaisant to, kad humanizmo idėjos pernelyg dažnai buvo sukompromituotos propagandos, kad pernelyg dažnai nusikaltimai buvo pateisinami “aukščiausiuoju teisingumu”, evoliucinė-genetinė analizė rodo, jog etinės normos, tūkstančius kartų išjuoktos ir apspjaudytos sofistų, turi tvirtus biologinius pagrindus, suręstus ilga, atkaklia ir kryptinga natūraliąja individų bei jų grupių atranka. Viešpatavimo, plėšrumo, agresyvumo idealų atmetimas gali ir turi atvesti žmoniją prie etikos šuolio.