Sąžinė: dieviška požiūrių sistema

Nauja, pranašišką tarnavimą vertinanti karta kartais nepakankamai vertina žmogaus sąžinės vaidmenį. Trokšdami įspūdingo reginio, jie dažnai prasilenkia su tikrai antgamtiniais dalykais. Ar prisimenate Balaamą, kuris garsėjo antgamtine dovana pranašauti (Sk 22-24 sk.)? Nors jis buvo apdovanotas, vis dėlto jis prarado ryšį su Dievu, nes nesuprato savo sąžinės vaidmens.

Angliškas žodis conscience, reiškiantis „sąžinė”, yra kilęs iš lot. k. žodžio conscientia, kuris turi tris reikšmes. Visų pirma, tai yra vidinis žinojimas, antra, įvardija moralės sritį ir trečia, tai yra skirtumų tarp gėrio ir blogio atpažinimas.

Visi vyrai ir moterys turi sąžinę, skiriasi tik jos būklė ir daroma įtaka žmogaus kalbai bei veiksmams. Daugelis žmonių paklūsta sąžinės balsui jau po tam tikrų įvykių ir sąžinės įkvėpti permąsto veiksmus ir aplinkybes, dėl tam tikrų dalykų apgailestauja. Kiti paklauso savo sąžinės anksčiau ir nusprendžia tam tikrų poelgių nedaryti.

Tylus „daviklis”

Sąžinė yra kaip tylus „daviklis”, kuris įspėja ir paruošia mus priimti svarbią informaciją. Kaip ir dujų ar variklio temperatūros daviklio parodymų nesupratimas, taip ir nemokėjimas perskaityti sąžinės siunčiamų signalų ir atpažinti jos pranešimo gali būti pražūtingas. Mes galime nepasiekti savo tikslo. Orientuotis gyvenime mums padeda: (1) Dievo žodis, (2) Šventoji Dvasia, (3) aplinkybės ir (4) mūsų sąžinė.

Svarbu suvokti, kad sąžinė gali būti išvystyta arba sudeginta. Kiekvienas žmogus gyvena vis kitokį vidinį gyvenimą. Naujojo Testamento autoriai kalba apie įvairias sąžinės būkles. Jie kalba apie tuos, kurie turi gerą sąžinę (1 Tim 1, 5.19; Hbr 13, 18), gryną (Apd 23, 1; 1 Pt 3, 21), tyrą sąžinę (Apd 24, 16; 1 Tim 3, 9; 2 Tim 1, 3; 1 Pt 3, 16) ir sąžinę, kuri buvo apvalyta nuo sąmoningos nuodėmės. Taip pat čia rašoma ir apie tai, kas atsitinka sąžinėms tų, kurie įpranta ignoruoti šį vidinį balsą: kai žmogus leidžiasi užvaldomas geismų ar nepripažįsta tiesos, jo arba jos sąžinė silpsta.

Nereikia būti krikščioniu ar net tikinčiuoju, kad turėtum sąžinę. Mes kiekvienas turime sąžinę, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, – kiekvieno vyro ir moters širdyje įrašyti Dievo įsakymai. Tiesą sakant, tie, kurie niekada neturėjo galimybės išgirsti Jėzaus Kristaus evangelijos, laikų pabaigoje bus teisiami pagal tai, kaip jie reagavo į savo sąžinės balsą: Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija (Rom 2, 14-16).

Taigi apaštalas Paulius sako, jog nepažįstantys Dievo pagonys bus teisiami pagal tai, kaip jie elgėsi su savo sąžine: pripažino moralinę tiesą, kurią jiems atskleidė jų sąžinė, ar neteisumu užgniaužė akivaizdžią tiesą (Rom 1, 18). Jie bus teisiami ir pagal tai, ar atgailavo po savo sąžinės priekaištų, ar ir toliau gyveno nuodėmingai. Jei pažiūrėsime į istoriją, pamatysime, jog atmetusieji akivaizdžią tiesą apie Dievą atsidavė sugedusioms mintims bei pražūtingoms aistroms ir atitolo nuo Dievo (Rom 1, 24. 26. 28). Paulius rašo, kad Dievas atidavė juos, paliko juos dar didesnių nuodėmių valiai. Kadangi jie išdidžiai atmetė sąžinės apkaltinimą, Dievo malonė, kuri sulaikydavo juos, buvo patraukta. Dėl šio proceso po Adomo ir Ievos kritimo atsirado klaidingos religijos.

Rašydamas laišką Titui, Paulius parodo, kaip mus supanti kultūra veikia mūsų sąžines: Vienas iš jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai visada melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai”. Šis liudijimas teisingas. Todėl sudrausk juos griežtai, kad būtų sveiki tikėjimu, nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir į žmonių priesakus, nukreipiančius nuo tiesos. Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net ir jų protas bei sąžinė suteršti (Tit 1, 12-15).

Tai stiprus pareiškimas, ypač, kai suvoki, kad šiuo laišku Paulius kreipiasi į tikinčiuosius. Kritusioje kultūroje žmonės dažnai galvoja, kad jie daro gera, nors iš tikrųjų jie labiau kritę nei suvokia. Šių dienų žiniasklaidoje tiek daug sekso, smurto ir nešvankybių, kad mūsų sąžinės jautrumas taip susilpnėja, jog mes nesijaučiame kalti ir mūsų nebaugina žmogžudystės, pornografija ar baisus sąžiningumo stygius.

Kartais žmogaus sąžinė sutrinka, liaujasi teisingai funkcionuoti. Laiške Titui (Tit 1, 15) minima viena sutrikimo rūšis, – Paulius sako, kad sąžinė buvo „suteršta”. Čia pavartotas graikiškas žodis miaino, kuris reiškia „nusidažyti kita spalva arba susitepti”. Jei žmogus, vos pastebėjęs negerus įpročius, nesiima jų laužyti, jo sąžinė susitepa, jo dvasioje atsiranda dėmė. Ir tą nuodėmės dėmę gali nuplauti tik Kristaus kraujas, bet tai įmanoma tik nuoširdžiai atgailavus ir naujai atsidavus Viešpačiui.

Mes privalome atgailauti

Jei ugdysime įprotį klausyti savo sąžinės, tapsime vis jautresni jos balsui. Kiekvieną kartą, kai tu ar aš ignoruojame vidinį balsą, mes suteršiame savo sąžinę, kad ir kaip racionaliai aiškindami bandytume pateisinti savo sprendimą. Ir kiekvieną kartą, kai taip nutinka, tampa vis lengviau nusidėti. Vidinis apkaltinimas po truputį vis silpsta, vidinis balsas kalba mums vis tyliau ir tyliau. Nereikės daug laiko, ir mes darysime nuodėmes, nejausdami jokio apkaltinimo. Jeigu kiekviename žingsnyje mes teršime savo sąžines, vis labiau įsivelsime į gilesnius ir tamsesnius darbus. Ir jeigu mes nesustabdysime šio užburto rato atgailaudami, galų gale mes baigsime kaip nusidėjėliai, visiškai neturintys sąžinės.

Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo (Hbr 5, 14). Doras vyras ar moteris stropiai saugo savo širdį, kaip geras kareivis saugo strategiškai svarbias pozicijas. Jis ar ji lavina įžvalgumą ir jautrumą savo sąžinei. Mes norime apvalyti savo sąžinę, kad ji sutiktų su Dievo nustatytais įsakymais, liudytų, kas teisinga, o kas klaidinga, remiantis tuo, kaip Dievas galvoja ir ką Jis jaučia.

Ne visada mes mąstome teisingai, todėl mokykimės priimti patikimų dvasinių lyderių kritiką ir pataisymus. Kaip vaikai turi reaguoti į rimtus mylinčių tėvų pamokymus, taip ir mes turime mokytis, kai Dievas, formuodamas mus, naudoja svarbius tarpusavio santykius. Ir dažniausiai tam Dievas naudoja vietinės bažnyčios lyderius. Mūsų bendraamžiai dažnai turi tokių silpnybių, kaip ir mes, todėl turime susirasti ir klausyti pasirinktų patarėjų ir tų, kurie mus sudrausmina.

Kai gyvename patirdami Kristaus meilės jėgą ir suvokdami naujo atgimimo realybę, mūsų sąžinė yra iš naujo patikrinama. Gali atrodyti, kad atgaila yra per daug paprastas receptas, bet labai svarbu, kad atgaila taptų mūsų gyvenimo būdu. Jeigu siekiame atstatyti savo sąžinę, būtina atgailauti už visas žinomas nuodėmes. Apaštalas Jonas rašo: Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, – meluojame ir nevykdome tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos (1 Jn 1, 6-8).

Jei slėpsime savo nuodėmes, vadinasi leisime plisti tamsai. Evangelijoje pagal Matą sakoma: Jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 23). Dievas mato iškreiptą mūsų prigimtį, kuri bando pasislėpti nuo tiesos. Bet kai mes teisingai sureaguojame į Šventosios Dvasios apkaltinimus, nusižeminame ir pripažįstame tiesą, Dievas suteikia mums malonę priimti keičiančią kryžiaus jėgą.

Nusidėjėliai yra tie, kurie nusideda savo elgesiu ir įpročiais. Jie nuolat tai praktikuoja ir daro tai vis „geriau”. Šventieji yra tie, kurie gyvena elgdamiesi teisingai, bet kartais nusideda. Dėkui Dievui, jog Jis atleidžia mums nuodėmes ir keičia mus tose srityse, kur esame nedisciplinuoti ir nepaklūstame Dievui.

Žmonėmis, kurie daro didžiulę įtaką pasauliui, negimstama. Jie išauga, susiformuoja darydami atitinkamus pasirinkimus. Tad dar šiandien apsispręskime gyventi, vadovaudamiesi „garbės kodeksu”, pagrįstu Dievo Žodžiu ir mūsų sąžine. Tai darydamas, būsi efektyvus ir vaisingas Kristaus kūno narys.

Iš žrn. „Morning Star Journal” (Vol. 15, No. 2) vertė Rasa Šamšinienė