Panikos sutrikimas
(epizodinis paroksizminis nerimas)
Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionalinė ambulatorinės medicinos priežiūros tarnyba 1978 m. nustatė, kad 22 % pacientų vizitų pas gydytojus buvo dėl 8 pagrindinių nusiskundimų: silpnumo, nugaros skausmo, galvos skausmo, svaigimo, krūtinės skausmo, dusulio, pilvo skausmo ir nerimo. Per trejus metus 1000 pacientų, atvykusių į vidaus ligų klinikas, kuriems buvo 14 dažniausių simptomų, organinė patologija nustatyta tik 16 %. Kai per pirmąjį vizitą pas gydytoją organinė patologija nenustatoma, vėliau atlikus tyrimus, ji nustatoma tik 1 iš 10 pacientų. 1984 m. atliktas tyrimas parodė, kad 44 % dėl panikos sutrikimų konsultuotiems pacientams nustatyta neurologinė simptomatika (galvos skausmas – 20 %, galvos svaigimas – 18 %, sinkopė ir pseudotraukuliai – 9 %).
Panikos sutrikimas per gyvenimą būna 1,5-3,8 % gyventojų kasmet, iš 3000 žmonių 45 ištinka panikos atakos pirmą kartą gyvenime, dažniau moterims negu vyrams. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda nuo 20 iki 40 metų žmonėms, 26 % – iki 20 metų. Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija ir depresija (2 pav.). Nerimo jausmas kyla ten, kur asmuo jau kartą išgyveno panikos ataką, kuri jį labai stipriai paveikė, sukrėtė. Dėl panikos sutrikimo gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, dėl kurios pacientas negali išeiti iš namų. Jei ši būsena gydoma neefektyviai, gali apimti depresija, neviltis, kilti minčių apie savižudybę. 48 % pacientų, kuriems yra panikos sutrikimas, nustatoma depresija.
Panikos sutrikimą reikia nustatyti kuo anksčiau, kai dar vyrauja somatinio nerimo požymiai. Tokiems ligoniams tipiška, kad jie kreipiasi į ligoninės priėmimo kambarį ar kviečia į namus greitąją medicinos pagalbą ar gydytoją, nurodydami somatinius simptomus (krūtinės skausmą, alpimą). Jie stengiasi nusiraminti atlikdami tyrimus, nori išgirsti, kad nėra jokios ligos, nereikia jokio gydymo. Panikos atakos turi biologinį pagrindą ir pasireiškia išsiskiriant per daug noradrenalino iš melsvosios vietos. Panikos ataką gali sukelti laktato infuzija, anglies dioksido (CO2) inhaliacija, johimbinas ir kiti vaistai. Panikos sutrikimas turi ir genetinį komponentą: pirmosios eilės giminėms panikos sutrikimas būna 10 kartų dažniau negu kitiems asmenims. Kartais atrodo, kad panikos ataka prasideda spontaniškai, be streso, tačiau neretai išaiškinamas dažnesnių stresų periodas. Panikos ataka prasideda greitai gausėjančiais somatiniais simptomais, pacientą apima baimė, jis ieško pagalbos. Visa ataka paprastai pasibaigia per 30 minučių. Po pasikartojančių panikos atakų pacientai išmoksta jų laukti, vengti situacijų, ir taip pradeda formuotis agorafobija. Galiausiai išryškėja triada: panikos atakos, išankstinis nerimas, kad ataka vėl prasidės, ir agorafobinis vengimas. Paprastai pacientai skundžiasi pastoviu nerimu.
Dažniausi panikos atakų simptomai: širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, svaigimas, dusulys, mirties, išprotėjimo jausmas.
Panikos atakos diagnostikos kriterijai
Stiprios baimės ar diskomforto būsena, kurios metu pasireiškia bent keturi žemiau išvardyti simptomai (būnantys ryškūs bent 10 minučių):
1. Širdies plakimas
2. Prakaitavimas
3. Drebulys ar virpulys
4. Dusulio jausmas
5. Springimas
6. Krūtinės skausmas
7. Pykinimas, diskomfortas pilve
8. Svaigimo, netvirtumo, alpimo jausmas
9. Derealizacija (nerealumo jausmas) ar depersonalizacija (savojo Aš netekimas)
10. Savikontrolės praradimo ar išprotėjimo jausmas
11. Mirties baimė
12. Parestezijos (tirpimas, dilgčiojimas)
13. Šaltkrėtis ar karščio pylimas
