Panikos atakos ir panikos sutrikimas
Esminis šio sutrikimo požymis – pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, nesusiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl neprognozuojami (TLK -10).
Dažniausiai tai pasireiškia staigiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais. Kartu beveik visada atsiranda antrinė mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Paprastai priepuoliai trunka 10-15 minučių, kartais ilgiau. Priepuolių dažnis ir eiga esti įvairūs. Žmogus panikos priepuolio metu paprastai patiria stiprų baimės ir vegetacinės nervų sistemos simptomų augimą, dėl to jis stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Jei tai atsitinka specifinėje situacijoje, pavyzdžiui, autobuse, minioje, žmogus ima vengti tokių situacijų. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė, kad ištiks kitas priepuolis, žmogus bijo būti vienas ar viešose vietose.
Panikos atakos ne visada reiškia sutrikimą – per metus apie 10% sveikų žmonių pajunta paniką. (Barlow, 1988; Klerman et al., 1991). Be to, panikos atakos gali pasirodyti esant socialinei fobijai, generalizuoto nerimo sutrikimui, didžiajam depresijos epizodui.
Panikos sutrikimas diagnozuojamas, kai žmogus patiria bent du netikėtus priepuolius ir susirūpina dėl jų pasikartojimo. Ši diagnozė nerašoma, jei priepuolis kilo dėl kokių nors medikamentų ar kitų sveikatos sutrikimų (hyperthyroidism).
Panikos sutrikimas dvigubai dažniau pasitaiko moterims nei vyrams (American Psychiatric Association, 1998). Dažniausiai prasideda vėlyvoje paauglystėje, gali prasidėti ir brandžiame amžiuje. Jaunystės nerimo sindromas – atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Jauname amžiuje prasidėjęs panikos sutrikimas byloja apie didesnę riziką, kad jis taps tęstinis, chroniškas. Todėl labai svarbu yra savalaikis gydymas.
