Nugalėk darboholizmą!

Visi vakarai, savaitgaliai skirti tik jam. Nebereikia nei draugų, nei pomėgių, nei laisvalaikio, nes yra jis, tegu ir išsunkiantis energiją ir džiaugsmą. Nors veikia kaip narkotikas, tačiau visas gyvenimas paskirtas tik jam vienam – Darbui, geriausiam ir ištikimiausiam draugui.

Kuo daugiau dirbsime, tuo labiau būsime įvertinti. Kuo ilgiau užtruksime darbe, tuo daugiau padarysime. Jei dar dirbsime savaitgaliais, garantuotai pakilsime karjeros laiptais. Girdėtos mintys? Dar daugelis šiandien jomis vadovaujasi. Dirbti, ir kuo daugiau! Deja, tai jau atgyvenę stereotipai. Įrodyta, kad darboholizmas kenkia sveikatai ir asmeniniam gyvenimui. Galų gale – tai jau nebemadinga.

DARBOHOLIKAI DIRBA… NEVEIKSMINGAI

Dar prieš porą dešimtmečių žodis „darboholikas“ nebuvo toks populiarus. Dabar jis jau beveik nieko nebestebina, dar daugiau – jis dažniausiai nuskamba kaip komplimentas.

Atliktų tyrimų duomenimis, apie 60 proc. lietuvių dirba daugiau nei 40 valandų (tokia nustatyta norma) per savaitę. Kodėl? Įtakos turi daugybė veiksnių: lėtėjanti ekonomika, problemos asmeniniame gyvenime ir, žinoma, noras įtikti darbdaviui. Tačiau kai kurie vadovai supranta, kad ilgai ir daug dirbantis žmogus ilgainiui tampa nervingas, irzlus, jam sunkiau susikaupti, gerai atlikti darbą, todėl tokių darbuotojų vengiama. Beje, iki išnaktų sėdint darbe asmeninio gyvenimo problemos toli gražu nebus išspręstos, atvirkščiai – greičiau tik pablogės. O ir medikai bei vadybos specialistai vienu balsu tvirtina: darboholizmas kenkia sveikatai. Dar daugiau: teigiama, kad darboholikai – ne itin veiksmingai dirbantys darbuotojai! Ar gali taip būti, jei vadovaujamasi kone vienintele mintimi: dirbti iki paskutinio jėgų lašo? Būtent – kai paskutinis jėgų lašas išsenka, darboholikas perdega. Kaip ta lemputė, kurios jau niekaip nebepataisysi… Tampa aišku: jeigu visos jėgos atiduodamos tik vienos srities veiklai – darbui, ilgainiui sumažėja gyvybinės jėgos, pasidaro sunku teisingai suvokti naują informaciją, greitai priimti sprendimus, pasipila klaidos. Psichologai šiam reiškiniui netgi turi pavadinimą – „tunelinė sąmonė“.

Žmogui būtinas tam tikras režimas – svarbu suderinti darbą ir poilsį, o jeigu to padaryti jis nesugeba, nes visą laiką suryja darbas, vadinasi, nemoka planuoti savo laiko. O pavargęs žmogus, savaime suprantama, padaro ne tiek daug darbo ir ne taip gerai, kaip galėtų. Vadinasi, ir lauktų rezultatų nepasiekia. Paradoksali išvada: darboholizmas = neefektyvus darbas.

DARBOHOLIZMAS DEFORMUOJA ASMENYBĘ

Ar tai vienintelė priežastis, kodėl nereikėtų garbinti darbo? Deja, ne. Jų yra kur kas daugiau.

„Visų pirma sekinantis darbas alina ir fizinę, ir psichinę būsenas, – paaiškina VšĮ Senamiesčio psichiatrijos ir psichoterapijos centro gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Drąsutė Vaičekonytė. – Patiriama daugiau stresų: ir dėl to, kad daug dirbama, ir tada, kai nėra darbo. Dėl nuolatinės įtampos senka imuninė sistema, didėja tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.“

Taigi, grėsmė ne tik psichologinei, bet ir fizinei sveikatai – išties rimta priežastis nebebūti darbo vergu. To mažai? Gerai, žiūrime toliau. Jei žmogus ištisas dienas sėdi prie darbų, vadinasi, neturi laisvo laiko: nutrūksta ryšiai su draugais, nebelieka pomėgių. Nors darboholikui jo veikla ir teikia malonumą, bet juk kiekvienam, kad jaustųsi visavertis, reikia bendravimo ir laiko sau. Jei to nėra, sąmoningai ar ne apima nepasitenkinimo jausmas. O apie tai, kad darboholikas gali prarasti darbą, apskritai baisu ir pagalvoti… Gyvenime nelieka visiškai nieko…

Beje, iš pirmo žvilgsnio daugeliui turbūt atrodo, kad darboholikai įmonėje labai gerbiami ir mėgstami, nes visiems rodo pavyzdį. Deja, toli gražu taip nėra. Pažvelkime iš šalies į vieną situaciją: pasibaigus darbo dienai, visi pakyla ir eina namo. Ką daro darboholikai? Taip, jie lieka toliau sėdėti įsikniaubę į kompiuterį, nes nėra laiko užsiimti tokiais niekais kaip laisvalaikis! Tokia situacija kartojasi nuolat. Artėjant darbo pabaigai, kolegos nedarboholikai jaučiasi neramiai – kažkaip nejauku atsikelti ir išeiti, kai kiti dar lieka… O ir vadovas dažniausiai labiau vertina daug dirbančius… Tegu ir vizualiai… Taigi ilgainiui darbo vergas užsitraukia kolegų nemalonę, nes ima klibėti pastarųjų reputacija. O jei dar sėdintis iki išnaktų meta smerkiantį žvilgsnį į „tinginius“, belieka iškasti karo kirvį…

TRUMPAI DIRBTI – DAUG PADARYTI

Jei manote, kad norime jus prigąsdinti, – tikrai klystate. Jums rinktis – ar sėdėti darbe iki išnaktų, ar geriau mažiau, bet našiau dirbti. Sakysite, kad tai neįmanoma? Tikrai įmanoma! Štai pasaulyje yra daugybė garsių žmonių, pasiekusių stulbinančių rezultatų. Manote, kad jie dirba nuo ryto iki vakaro, neturi šeimų, draugų ir apskritai jokio asmeninio gyvenimo? O gal jie – robotai? Anaiptol. Pavyzdžiui, bendrovės „Columbia TriStar Motion Pictures“ viceprezidentė Liusi Fišer dirba tik 4 dienas per savaitę, kad penktadienį galėtų skirti savo šeimai. Telekomunikacijų specialistas Džonas Malonė dirba tik 5 valandas per dieną, o pietauti dažniausiai važiuoja namo. Kas įdomiausia, jie neturi būrio pagalbininkų, kurie viską padarytų už juos. Kaip jiems tai pavyksta? Tiesiog šie žmonės sugebėjo perprasti įvairius metodus ir technikas, padedančias sutaupyti laiko, veiksmingai dirbti ir kontroliuoti savo asmeninį gyvenimą. Kokie tie būdai – jau atskira tema, svarbiausia yra suprasti, kad tai įmanoma ir kad ne darbas, o laiko kontrolė turi tapti prioritetu (informacija iš dienraščio „Verslo žinios“, 2003 04 24).

Arba štai japonai, garsėjantys beribiu darbštumu (beje, ir darboholizmu), į šį reiškinį žiūri labai rimtai. Būtent japonų mokslininkai pirmieji teigė, kad neprotingas atsidavimas darbui ne mažiau žalingas nei vartoti alkoholį ar narkotikus. Jie įsitikinę, kad darboholikus būtina gydyti, jiems reikia psichologų ar psichiatrų pagalbos. Japonijoje netgi yra terminas, kuriuo pavadinama mirtis nuo persidirbimo, – „karoši“.

Taigi gal šio to verti tokie pavyzdžiai? Vis dėlto išsivysčiusių šalių protingi žmonės sugeba dirbti, nepervargti ir – kas svarbiausia – daug ką pasiekti. Argi mes blogesni?

AR AŠ – DARBOHOLIKAS?

Beje, jei reikia skubiai užbaigti projektą ir kelias dienas tenka pasėdėti iki vėlumos, tai dar nereiškia, kad esate darbo vergas, tad sąmyšį darbe kelti anksti. O jei nuolat jaučiatės pavargęs ir į darbą einate kaip į karo lauką, tai irgi nebūtinai darboholizmo šešėlis. Galbūt tiesiog pervargote. „Reikėtų skirti darboholizmą ir pervargimą, – atkreipia dėmesį gydytoja psichiatrė psichoterapeutė D. Vaičekonytė. – Darboholikas, labai daug dirbdamas, gali būti pavargęs, bet dėl to nejaučia vidinio diskomforto, suirzimo. Netgi, atvirkščiai, gali jausti malonų pasitenkinimo jausmą, kad iš savęs išspaudė viską. O žmogus nedarboholikas labai daug dirbdamas ir persidirbdamas bus suirzęs ir nepatenkintas. Jam reikės daugiau laiko atsigauti.“

Tačiau atsargiai! Nuovargis – slidus dalykas: čia lyg nekaltas jo šešėlis šmėkštelėjo, čia jau, žiūrėk, ir didžiulė letena prispaudė… Jeigu ryte atsikeliate visiškai nepailsėjęs, nepadeda nei poilsis, nei kitokia veikla, ir tokia būsena trunka jau ne vieną savaitę, verta sunerimti – užpuolė chroniškas nuovargis. Labai tikėtina, kad jo priežastis – besaikė meilė darbui. Kai kuriose pasaulio šalyse toks nuovargis laikomas nacionaline problema. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija chroniško nuovargio sindromą yra įtraukusi į oficialių ligų registrą.

Beje, chroniškas nuovargis turi dar vieną pavadinimą – „sudegimo sindromas“, atsirandantis dėl emocinio išsekimo, jėgų sumažėjimo, kitaip tariant, tai nesugebėjimas suderinti tai, ko tikėjomės, su tuo, ką turime. Kai kuriose užsienio įmonėse netgi imamasi „sudegimo“ sindromo profilaktikos: darbuotojai skatinami atostogauti, parenkamas lankstus darbo grafikas, suteikiama poilsio dienų ir pan.

Pasirodo, ta riba tarp darboholizmo ir tiesiog nuovargio – ne tokia ir didelė. Tad kaip sužinoti, ar jau verta sunerimti? Pirmiausia reikėtų sau užduoti porą klausimų, pavyzdžiui: „Ar noriu atostogų?“ Taip? Rizika mažėja. Kitas klausimas: „Ar per atostogas galiu nesinaudoti mobiliuoju telefonu ir laikyti jį išjungtą?“ Ne? Žinoma, jei turi skambinti namiškiai, tada viskas gerai, bet jei darbo reikalais… Verta sunerimti.