Niurgzlys

Jau ketinome išeiti, kai prisiminiau, kad dar nesumokėta už komunalines paslaugas. Atsisuku į trimetį Julių ir prašau luktelėti, kol užpildysiu kvitukus. Jis prisėda ant virtuvinės taburetės, galvą atremia į šaldytuvą ir pradeda mykti: „Man nuobodu…” Rikiuoju skaičių virtines ir stebiuosi, kodėl man niekada nebūna nuobodu. Tikriausiai dėl to, kad tuo pasirūpina kiti: štai šią akimirką reikia užpildyti (valdininkų sugalvotus) kvitukus, kitą – sutvarkyti kambarius (Juliukas laksto kaip viesulas), dar kitą – nuvežti paskiepyti šunį… Darbų galo nematyti.

Julius niurzga toliau: „Sakei tik minutėlę”, „Man karšta”, „Noriu gerti”… Vaikas bamba tokiu balseliu, kad mane ima įniršis. Jau geriau verktų, šauktų… Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad vaikai sugeba surasti tokį balso tembrą tam, jog galų gale jų bėdos pasiektų suaugusiųjų ausis.

Jam nuobodu

Kad ir kaip būtų keista, vaikai niekada neniurzga bendraamžiams. Šis „malonumas” skirtas tik tėvams. Tai tarsi kankinimo įrankis, kuriuo mažieji suaugusiesiems „išsuka rankas”, kol pasiekia savo tikslą. Štai ir aš atitraukiu akis nuo kvitukų ir paskubom ieškau tušinuko ir kitos skaičiavimo mašinėlės. Paduodu sūnui: „Skaičiuok”. Vaikas pasimuisto ir įsitraukęs į darbą nurimsta. Viešpatie, kaip man anksčiau nekilo ši mintis? Pasirodo, nepasitenkinimą nugali veikla. Vaikui žadėjau, jog eisime į parką, tad kartu galėčiau užbėgti ir į banką. Šios istorijos tiesa tokia: vaikas visada turi būti kuo nors užsiėmęs. Antraip jis pasislėpęs krės išdaigas arba priekaištaudamas myks.

Niurzgėjimo būdai

Vargu ar rasime laimingų tėčių ir mamų, kuriems neteko patirti mažo niurgzlio aimanų. Jos būna įvairios. Vienas vaikas niurgs tyliai ir įkyriai, kaip rudeninis lietus. Kitas – garsiai ir nepakenčiamai, kaip naktį po langais stovinčio automobilio sirena. Abu būdai suaugusiuosius išveda iš kantrybės. Ką daryti? Psichologė D.Vajevaitė sako, kad tramdyti niurgzlį būtų tas pats, kaip barti verkiantį kūdikį. Verčiau prisiminkite, kada išgirdote pirmąsias „giesmes” ir aplinkybes, kurioms susidarius jis pradeda niurgzti.

Idealu, bet nerealu…

Mažiukai, kurie dar neatšventė trečiojo gimtadienio, niurgzti ima tada, kai nepildomi jų pageidavimai. Jus tai veda iš proto. Užuot pasakęs žodžiais, kažką burbuliuoja panosėj. Kaip mažiuką vėl išmokyti kalbėti? Psichologė pateikia idealią (todėl nerealią) bendravimo su vaiku taisyklę. Mama ir tėtis turi būti visada pasirengę išklausyti tai, ką atžalėlė nori pasakyti. Bet kur ir bet kada. Ir, svarbiausia, tuos žodžius vertinti labai rimtai, nors ir atrodytų, kad tai kvailystė.

Kaip jau minėjome, tai nerealu, juk suaugusieji visada užsiėmę, o mažyliai kartais paprašo mėnulio. Be to, būna akimirkų, kai norisi ramiai pasėdėti priešais televizorių. Atvirai kalbant, mes, suaugusieji, turime tūkstančius priežasčių negirdėti sūnelio ar dukrelės. Vienas vaikutis susitaikys su „antraeilio” vaidmeniu. O kitas ieškos tokio balso tembro, kuris „užkabins” tėvų ausis ir galų gale šie į jį atkreips dėmesį.

Kai „ne” virsta „taip”

Kita priežastis – tėvų „ne” paversti mažojo naudai „taip”. Dukrelė, išgirdusi draudimą „groti” kompiuterio klavišais, pradės niurzgėti tol, kol mama neapsikentusi dėl šventos ramybės pati pristums jos kėdę prie stebuklingosios „dėžės”. „Vaikai šiaip sau nieko nedaro. Jiems patinka pasiekti rezultatą, – komentuoja D.Vajevaitė. – Šiuo atveju nė neabejoju, kad taip mergaitė pasielgė ne pirmą kartą. Kažkada tikriausiai buvo prispyrus mamą pakeisti sprendimą. Šeimose, kuriose tėvų žodis griežtas ir nepajudinamas, niurzgant neišgirsite. Juk mažiuko pastangos bevaisės”.

Jei manote, kad esate gana griežti tėvai ir niekada nekeitėte savo sprendimo, tačiau vaikas vis tiek nepatenkintas bamba, jis taip „atsilygina” už žodelį „ne”. Mažiukas įsivaizduoja, kad jo pastangos nenuėjo veltui, jei supykote ir jį apibarėte, jei kaimynei ar anytai pasiguodėte, kad jus „užkniso”. Šiaip ar taip, mažylis gali įsitikinti, kad „dirbo” ne veltui ir suaugusiuosius nuskriaudė ne mažiau nei jie jį.

Du bambekliai

Kiekvienoje šeimoje rytas panašus į skruzdėlių namelį. Čia virtinė skuba į tualetą, čia į vonią, čia į virtuvę. Reikia ne tik patiems nusiprausti, apsirengti, papusryčiauti, bet dar ir vaikus suruošti į darželį bei mokyklą. Ir taip, kad kiekvienas nepavėluotų ir nieko nepamirštų. Mama įsitempusi tepa sumuštinį, tėtis kramtydamas skutasi barzdą, o mažiukas sėdi ir niurzga: „Noriu miego”, „Nepatinka pėdkelnės”… Nepatenkinta atžalėlė vieną rytą nutraukia tėvų kantrybės siūlą.

Tai patyrusi mano kaimynė kreipėsi į psichologą. Šis patarė į garso kasetę įrašyti kasdienio ryto garsus. „Ir ką gi?”- po savaitės sutikusi laiptinėje paklausiau. Moteris sakė, kad klausydama įrašo suprato: namie gyvena du niurzgliai ir du bambekliai. „Kiek kartų tau galiu kartoti?”, „Pajudėsi ar ne?”, „Su tavimi iš proto galima išeiti”… – visa tai ji pati ištarė ne kartą ir beveik nesąmoningai. Moteris prisipažino – jei palygintum jos bambėjimą su vaiko skundais, mažylis beveik angelas. Kai namie pusvalandžiui anksčiau buvo nustatytas žadintuvas, daugiau laiko atsirado ne tik susiruošti, bet ir trumpai šnektelėti su vaiku. Pasirodė, kad jis mielai šneka!

„Etatiniai” niurzgliai

Pasitaiko ir tokių pipirų, kurie patys nepastebi, kad tapo „etatiniais” niurzgliais. Tokiems vertėtų pasiklausyti slapta į garso kasetę įrašyto jų įkyraus zirzesio. Tik psichologė nerekomenduoja to daryti kiekvieną kartą išgirdus ką nors panašaus į tai. Svarbu, kad šis būdas neįžeistų vaiko. Įrašą perklausykite tada, kai vaikutis bus gerai nusiteikęs. Būkite geranoriški. Jūsų balsas turėtų būti kiek galima draugiškesnis.

Arba pažaiskite žaidimą: „Aš būsiu Jonukas, o tu mama”. Jūsų tikslas – Jonuką parodijuoti. Tik taip, kad tikrajam Jonukui būtų juokinga, ir jis neįsižeistų. Jei vaikui juokinga, taškas jūsų naudai. Jei niurzgliukas užsigavo, galite būti tikri – tai tikras didelis žingsnis atgal. Žaidimą pralaimėjote.

Niurzga ne šiaip sau

„Ir vis dėlto vaikai niurzga dėl to, kad mes, suaugusieji, jų nepastebime, – dažniausią priežastį pabrėžia psichologė D.Vajevaitė. – Tėvams atrodo, kad mažylis sotus, šiltai aprengtas, konstruktorius nupirktas, ko daugiau reikia?” Prisiminkite, juk iš pradžių vaikas į jus kreipėsi „žmonių kalba”, bet nebuvo išgirstas. Pabandykite save įsivaizduoti jo vietoje. Pavyzdžiui, parduotuvėje įkyriai žiūrite pardavėjai į akis, o ši krizena plepėdama su kolege. Arba valdininkas pusvalandį kapstosi popieriuose ir net nesiteikia pažvelgti į jus, nors kaip tik dabar jo priėmimo valandos. Ar patekus į tokią padėtį jums užtektų kantrybės ir „žmonių kalbos”? Psichologė sako, kad vaikas jaučiasi panašiai. Jis pažemintas – juk patys artimiausi žmonės jo nesiteikia išklausyti. Kas lieka?

Mažieji niurzga, nes:

● Taip stengiasi atkreipti jūsų dėmesį ir pasikalbėti apie jį užgriuvusias bėdas.

● Trokšta jumis manipuliuoti, todėl aktyviai bando kantrybę.

● Pasitaiko ir tokių, kurie niurzga taip dažnai, kad patys nesuvokia, jog tapo niurzgliais.

Jolanta Petraitienė