Mobingas – tylus emocinis terorizmas

Žmogus – vien santykių mazgas. Ir tik santykiai turi žmogui reikšmės.”
A. de Sent Egziuperi

Švelni, jausminga lakštingalos iš H. K. Anderseno pasakos giesmė sužavėjo ir sugraudino net rūsčiojo kinų valdovo akmeninę širdį. Mūsų pasakojime romantiškasis paukštis, simbolizuojantis tobulumą ir grožį, atliks kiek kitokį vaidmenį.

Konrad Lorenz – tyrėjas, ypatingai domėjęsis lakštingalų elgsena, ilgainiui pastebėjo, kad iškilus grėsmei šie paukščiai elgiasi gana keistai. Pasirodžius galimam užpuolikui, pvz., katinui, lakštingalos žaibiškai, it reaktyviniai lėktuvai smigdavo žemėn priešo link – jo nekliudydamos, o tik gąsdindamos. Kaskart paukščiams taip neriant žemyn, prie bendro būrio prisijungdavo vis daugiau narių, vis didesniu pajėgumu jie atakuodavo. Keistas procesas tęsdavosi tol, kol priešas pagaliau pasišalindavo. Toks savitas gyvūnų psichologinės atakos būdas buvo pavadintas mobingu. Vėliau reiškinys imtas tirti ir tarp žmonių. Šios misijos pradininkas – vokiečių psichologas Heinz Leymann, 1990 m. pradėjęs nagrinėti psichologinio smurto apraiškas darbo vietoje.

Šiandien mobingu laikome psichologinį smurtą, patiriamą darbe. Jis prasideda tada, kai tam tikras asmuo dėl kokios nors (ne visada aiškios) priežasties nusprendžia, kad jis nemėgsta kito asmens. Tuomet pradedama psichologinio smurto „kampanija”, kurios tikslas – išmesti nepatinkantį asmenį iš savo aplinkos, skyriaus ar darbo vietos apskritai. O kad smurtautojas jaustųsi galingesnis, jis, skleisdamas subtilius gandus, apkalbas bei piktai, sarkastiškai replikuodamas, stengiasi aplink save suburti kuo didesnę komandą. Vienas lauke – ne karys, todėl tokiam psichologiniam smurtui bus sunkiau pasipriešinti. Būtent dėl tos priežasties kova dažniausiai ir užverda ne tarp dviejų atskirų asmenų, o tarp vieno asmens ir grupės.

Aš užsimerkiu – problema išnyksta?

Psichologinis smurtas – tai pragaras žemėje, sukurtas pačių žmonių. Jis žlugdo fizinę ir psichologinę gerovę, ardo šeimas, kolektyvus, griauna gyvenimus ir neša didelius materialinius nuostolius – tiek asmeniui, tiek šeimai, tiek kompanijai, netgi valstybei. Tai silpnina žmones, kelia nepasitikėjimą savimi. Tik tie, kurie yra tiesiogiai susidūrę su mobingo reiškiniu, gali suvokti ir patvirtinti kasdieninių priekabių siaubą.

2007 m. JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad psichologinio smurto aukomis yra tapę 54 mln. Amerikos dirbančiųjų, priekabiavimai paliečia beveik pusę (49 proc.) Amerikos suaugusiųjų, keturi milijonai JAV gyventojų bet kuriuo momentu gali tapti emocinių išpuolių aukomis.

Dideli skaičiai. Tačiau, Amerika toli. Žvilgtelėkime į tai, kas vyksta arčiau mūsų – į situaciją Europos Sąjungos šalyse.

Mūsų žemyne atlikti tyrimai rodo, kad net 12 mln. darbuotojų skundžiasi bauginimais darbe. Kitaip kalbant, patiriantys psichologinį smurtą Europos šalių gyventojai sudarytų maždaug keturias Lietuvos gyventojų populiacijas. Keturios valstybės – vien psichologinį smurtą patiriančių asmenų! Turbūt nereikia nė klausti, ar norėtumėte kurioje nors jų gyventi…

Problemos buvimą ir jos aktualumą įrodo ir vokiečių psichologo Heinz Leyman atliktas tyrimas, kuriame jis išsiaiškino, kad net 12 proc. Švedijos darbuotojų, pasitraukusių iš gyvenimo savo noru, nusižudė dėl nepakeliamo psichologinio spaudimo darbe.

Daugelyje Europos šalių, JAV, Australijoje tam, kad būtų išvengta psichologinio smurto, imamasi įvairių priemonių. Teisiniai aktai gina mobingo aukas ir baudžia amoraliuosius priekabiautojus, kai kuriais atvejais – net laisvės atėmimu. Organizacijose vykdomos įvairios programos, rengiami mokymai, padedantys susidoroti su mobingo reiškiniu.

O kokia situacija Lietuvoje? Ar mūsų šalyje taip pat egzistuoja psichologinio smurto problema?

Pirmasis tyrimas, siejamas su mobingo reiškiniu, buvo atliktas 2005 m. Kauno miesto mokyklose. Po apklausos paaiškėjo, kad net 25,6 proc. mokytojų (kas ketvirtas pedagogas) patiria emocinį terorizmą iš savo kolegų. Vadinasi, mobingo problema toli gražu neaplenkė ir mūsų šalies.

Didžiausia problema yra tai, kad psichologiniam smurtui ir priekabiavimui neskiriamas reikiamas dėmesys. „Engimas, įžeidinėjimas, psichologinis persekiojimas, kandus elgesys – darbuotojų reikalas. Tegul jie ir aiškinasi patys.”Ar ne tokia frazė sukasi ne vieno darbdavio galvoje? Ir minėtasis JAV tyrimas parodė, kad net 62 proc. situacijų, kurios buvo susijusios su darbuotojų užgauliojimais, darbdaviai problemą sumenkindavo ar paprasčiausiai į ją nereaguodavo. Mums tai turėtų būti įspūdingi, verčiantys susimąstyti rezultatai.

Mobingas egzistuoja. Tai liudija tiek tyrimai, tiek daugelio asmeninė patirtis. Tačiau ši problema vis dar dangstoma ir slepiama, vaikiškai tikintis, kad stipriai užsimerkus – ji išnyks. Organizacijos neįsileidžia tyrėjų, bijo, kad gauti rezultatai sugriaus jų reputaciją, o reklamos sukurtą spalvingą įvaizdį nudažys pilkai. Kas norėtų dirbti kompanijoje, kur darbuotojai žiauriai elgiasi vieni kitų atžvilgiu?

Mobingo tema buvo diskutuojama svetainės www.lokada.lt uždaruose Personalo vadovų ir Vadovų klubo forumuose. Žemiau (ir toliau straipsnyje) pateikiame pasisakymus iš minėtos diskusijos:

„Blogiausia, kai pats vadovas nesugeba išlikti objektyvus ir įsitraukia į šias pinkles. Taigi, nuo mobingo nėra apsaugotas nė vienas iš mūsų, nesvarbu, ar esi paprastas darbuotojas, ar aukščiausias vadovas. Teko girdėti, kad kai kuriose įmonėse mobingą galima būtų pavadinti sena tradicija, įmonės vidinės kultūros dalimi. Tiesiog ten žmonės taip jau įpratę dirbti.”

(Lina Borunovienė, UAB „Ultrapramogos” personalo vadovė)

Kai mobingas įgauna pagreitį…

Ar esate kada nors susidūrę su jūsų nuomonės nuvertinimu, nepagrįstu kritiškumu ar kaltinimais jūsų atžvilgiu, viešu pažeminimu, ignoravimu, erzinimu, piktų gandų bei apkalbų skleidimu? Jei atsakėte taip, tuomet gali būti, kad jau esate buvę arba šiuo metu tapote smurtautojų auka. Psichologiniam konfliktui įsisiūbavus, smurtautojams pradeda neįtikti viskas, kas siejama su jumis: pradedant aprangos stiliumi, eisena, manieromis, baigiant „netinkamu” užduočių atlikimu bei žema kompetencija. Dažnai smurtautojai, apibūdindami savo aukas pašaliniams ar neutraliems žmonėms, mėgsta naudoti tokius abstrakčius epitetus, kaip „iš jo nieko gero”, „jis niekam tikęs”. Visos priemonės, kurios verčia jaustis blogai, yra „emociniams teroristams” tinkamos.

Stabtelkime ir gerai pamąstykime. Manau, kiekvienas prisimename bent po atvejį, kai jautėmės blogai, nes kažkas kažką negero apie mus pasakė, varstė dviprasmiškais žvilgsniais, netaktiškai pajuokavo ar už nugaros aptarinėjo „pikantiškas” mūsų asmeninio gyvenimo detales. Dažnai taip būna? Kas mėnesį? Kas savaitę? Kasdien?

Įsivaizduokime, kad jūs – naujas darbuotojas, tik pradedantis dirbti organizacijoje. Natūralu, kad nežinote nei papročių, nei tam tikrų ritualų, būdingų konkrečiai darbo aplinkai. Duok, Dieve, jei būsite ypatingai lankstus ir sugebėsite greitai prisitaikyti prie jau „susigyvenusio” kolektyvo. Tikėtina, kad naujieji bendradarbiai bus draugiški ir stengsis, jog iš karto pasijustumėte kaip šeimoje. Tačiau, jei tai neįvyks, nauja darbo vieta gali atnešti skaudų patyrimą, kuris sugriaus ne tik entuziazmą, bet apskritai palauš pasitikėjimą savimi, tikėjimą, jog esate vertingas darbuotojas.

„Svarbiausia, kad pašalinis žmogus, galbūt net ir personalo vadovas, gali nepastebėti, jog įmonėje prieš vieną ar kitą darbuotoją pradedamas naudoti mobingas. Asmenys, kurie užsiima psichologiniu teroru, veikia labai gudriai, pvz., suteikia tik dalį darbui reikalingos informacijos. Taip iš šalies atrodo, kad darbuotojas lyg ir gavo informaciją, tačiau nesugeba tinkamai atlikti užduoties ir yra parodomas kaip žioplas ar išsiblaškęs. Net jei toks darbuotojas yra labai kompetentingas, neturėdamas visos informacijos jis gali priimti klaidingus sprendimus ir ilgainiui jo kompetencija nublanksta.”

(Aistė Aukštikalnytė, UAB „Corpus A” teisės ir personalo skyriaus vadovė)

Meilė darbui susijusi su gerais tarpasmeniniais santykiais tarp bendradarbių. Deja, pasaulis nėra tobulas, ir situacijų, kai nejaučiame saugumo ar pasitikėjimo darbo kolektyvu bei savo vadovu, pasitaiko neretai. Veikla tokiais atvejais tampa kasdieninė kančia, sulig kiekvienu sekmadienio vakaru kyla neigiami išgyvenimai dėl pasikartosiančios įtampos, nerimo ir baimės būti užgautiems ar pažemintiems aplinkinių akivaizdoje.

Kodėl aš?

Tyrimais nustatyta, kad psichologinis smurtas dažniausiai atsiranda dėl labai žmogiško jausmo – pavydo. Todėl kenčia darbuotojai, kuriems geriau sekasi, kurie parodo didesnį norą dirbti, deda daugiau pastangų, yra energingesni. Taip pat asmenys, pasižymintys tam tikrais pranašumais, privalumais, labiau vadovų ar klientų mėgstami žmonės. Natūralu, kad dėl to kyla pasipiktinimas, ypatingai iš darbuotojų, kurie linkę šiltai ir ramiai leisti laiką darbe, mechaniškai atlikdami tik būtiniausias užduotis.

Psichologinio smurto atvejus gali sukelti ir konkurencija tarp darbuotojų. Mobingo reiškinys dažnai stebimas pardavimų srityje, kur paskatinimai, atlygis priklauso nuo darbo rezultatų. Taigi, sėkmingesni darbuotojai turi didesnę tikimybę tapti užgauliojimų objektais.

Be to, smurtautojai nemėgsta tiesiog „kitokių” asmenų savo darbo grupėje.

„Gali būti taip, kad žmogus visai nuoširdžiai puola kiekvienam į pagalbą, kai to niekas neprašo. Ilgainiui vien tik tas „išskirtinumas” gali privesti prie „baltos varnos” statuso. O išsiskiriančių niekas paprastai nemėgsta […], todėl dažniausiai suveikia „gyvatvorės” taisyklė – kas išsikišę, tą reikia nukirpti. Tiesiog todėl, kad tvarkingai atrodytų… visa gyvatvorė.”

(Vytas Kokšta, UAB „Vijolina” vadovas)

Priekabiautojų aukomis gali tapti ir nauji darbuotojai ar rasinės, lytinės, politinės bei seksualinės mažumos. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad moterys smurtautojų aukomis tampa dažniau nei vyrai. Tiesa, tai dažniau pasireiškia tuomet, kai jos konkrečioje kompanijoje sudaro darbuotojų mažumą arba kai darbas, paprastai kalbant, laikomas „vyrišku”, kuriame moterims „nėra ką veikti”. Psichologinis smurtas gana dažnai pastebimas ir taip vadinamame – „moteriškame” kolektyve.

Moterys emocionalesnės negu vyrai, todėl dažnai darbe atsiranda asmeniškumai ir emocijos.

(Lina Borunovienė, UAB „Ultrapramogos” personalo vadovė)

Įdomus faktas: smurtaujančios moterys savo aukomis dažniau renkasi tos pačios lyties asmenis. JAV atliktas tyrimas parodė, kad net 71,3 proc. moterų psichologinį smurtą naudoja prieš tos pačios lyties atstoves. Tuo tarpu, vyrai psichologiškai smurtauja maždaug panašiai tiek prieš vyrus tiek prieš moteris – 53.5 proc. vyrų savo aukomis renkasi vyrus, o 46,5 proc. – moteris.

Atsitinka ir taip, kad pats vadovas tampa neigiamu lyderiu, buriančiu darbuotojų grupę, nusiteikusią prieš vieną asmenį. Kodėl vadovai tampa smurtautojais?

Dažniausiai tai pasitaiko tarp žemos kompetencijos asmenų. Tokie žmonės bijo prarasti savo poziciją, pareigas ir dėl to stengiasi sužlugdyti gero darbuotojo pastangas efektyviai dirbti. Baimė, kad pavaldinys pasirodys geriau nei vadovas ir taip sumenkins jo autoritetą ar užims jo vietą, verčia imtis emocinio terorizmo.

„Aš manau, kad mobingas yra vadovavimo klaida. Už padalinio mikroklimatą tiesiogiai atsako jo vadovas, nes mikroklimatas įtakoja ir darbo rezultatus. Jei darbuotojai užsiima mobingu, tai galėtų reikšti, kad kolektyvo neformalūs lyderiai siautėja, o vadovas tam netrukdo, greičiausiai dėl to, kad ir pats nesijaučia pakankamai tvirtai.”

(Giedrė Kniukštienė, UAB „Stiklita” personalo vadovė)

Diagnozė – mobingas

Mobingas – kaip erkė, kuri po truputį siurbia psichologinę energiją ir jėgas, kaip liga, kuri negydoma paūmėja. Jis sukelia įvairias psichologines ir fiziologines sveikatos problemas, verčiančias mus kreiptis į specialistus. Stresas, depresija, sumažėjusi savigarba, savęs menkinimas, patologinė baimė, nemiga, virškinimo sutrikimai – tai tik keletas galimų psichologinio smurto padarinių. Maarit Vartia – tyrėjas, daug dėmesio skyręs mobingo problemos analizei, teigia, kad pervargimas, nerimas bei agresija taip pat gali būti psichologinių atakų pasekmės.

Dėl to kenčiame ne tik mes, bet ir mūsų šeima, artimieji. Taip pat kenčia ir organizacijos, kuriose dirbame. Sveikatos sutrikimai, nedarbingumas, pravaikštos ar netgi darbo vietos palikimas kompanijoms kainuoja milijonus. Tai – tyrimais patvirtintas faktas, į kurį daugelyje šalių nebežiūrima pro pirštus.

Įdomu dar ir tai, kad, pavyzdžiui, streso simptomai pastebimi ne tik tarp mobingo aukų, tačiau taip pat ir tarp reiškinį „stebinčiųjų” asmenų. Tai reiškia, kad neigiama atmosfera veikia ne tik auką, bet ir visą kolektyvą, visus darbuotojus, vienaip ar kitaip įsitraukiančius į psichologinio smurto procesą.

Ką daryti?

Mobingo aukas dažnai užklumpa bejėgiškumas. Todėl pirmiausia turite suprasti, kad esate ne vienas ir kovoje su psichologiniu smurtu galite sulaukti pagalbos. Apsimesti, kad viskas gerai, ignoruoti neleistiną elgesį – ne išeitis. Tai tik pablogins situaciją. Taigi, kaip elgtis?

• Jei esate naujas darbuotojas, svarbu daugiau klausytis nei kalbėti, suprasti, kokie santykiai vyrauja tarp bendradarbių. Būkite lankstus, stenkitės kuo geriau ir efektyviau prisitaikyti. Tai nereiškia, kad turite nusileisti ar užsimerkti, kai elgiamasi neteisingai. Tiesiog būkite atidūs, stebėkite aplinkinius, jų reakcijas, pagal tai reaguokite ir patys.
• Įsivaizduokime, kad konfliktas vis dėlto kyla. Tuomet svarbu jį pastebėti vos įsižiebusį ir iš karto spręsti. Kai problema atsiranda, iš pat pradžių būna nesunku suvokti jos priežastis ir imtis atitinkamų veiksmų. Niekas neatsitinka savaime. Jei nesikalbėsite ir nesiaiškinsite tarpusavio problemų, ilgainiui įtampa tik didės.

„Mano nuomone, dažnai norėdami išlikti „mandagūs” darbuotojai bijo tiesiai („tiesiai”, juk nebūtinai „netaktiškai”, ar ne?) pasakyti kolegai, kas jo elgesyje nepatinka. Nepasitenkinimas kaupiasi ir išsilieja, kaip taisyklė, dar netinkamesniu būdu. Tai ko vertas toks „mandagumas”? Kuris labiau kaltas dėl konflikto?”

(Remigijus Gineitis, UAB „Baltsoft” rinkodaros direktorius)

• Kiek galėdami stenkitės apriboti smurtautojų veiklą, stebėkite jų elgesį, priekabes ir suteikite kuo mažiau informacijos, kuria jie galėtų pasinaudoti neigiamiems veiksmams reikšti.
• Jei bendravimas ir kalbos neduoda jokių rezultatų, pagalbos reikėtų kreiptis į savo tiesioginį vadovą (jei jis nėra tarp smurtaujančiųjų asmenų) ar personalo vadovą, atsakingą už gerą komandinį darbą ir kolektyvo darną. Psichologinis smurtas darbe yra visos kompanijos reikalas. Nuo darbuotojų fizinės ir psichologinės gerovės priklauso jų darbo efektyvumas, o nuo darbo efektyvumo – organizacijos pelnas. Taigi, vadovai privalo atsižvelgti į jūsų skundus.

Beje! Mes paklausėme keleto organizacijų vadovų, kaip jie elgtųsi, jei į jų kabinetą įžengtų darbuotojas, besiskundžiantis psichologinio smurto atakomis. Štai ką jie mums atsakė:

„Viskas priklausytų nuo aplinkybių. Jei jau ir darbo rezultatai to žmogaus nėra patenkinami, ir kolegos nemėgsta, tai tikriausiai jam ir ne vieta čia. Tačiau jei jis gerai dirba, tai, aišku, žiūrėčiau, kaip spręsti problemą.”

(Jurgita Urbušaitytė, „LRI grupė” projektų vadovė)

„Pirmiausia, ką padaryčiau – tai atidžiai, neskubindamas išklausyčiau. Kalboms išsekus – pabandyčiau patarti. Antra, pabandyčiau susirinkti informaciją šiuo klausimu, išklausyčiau, taip sakant, antrą pusę. Trečia – išanalizuočiau padėtį ir priimčiau vienokius ar kitokius sprendimus.”

(Vytas Kokšta, UAB „Vijolina” vadovas)

„Be abejo, kaip įmanoma atidžiau išklausyčiau, skirčiau daugiau dėmesio ir globos šitam darbuotojui. Pradėčiau mąstyti apie naują iššūkį visai komandai, kuris priverstų visus pasitempti. Mano supratimu, tik aktyvus tikslo siekimas „gydo” tokias „ligas” (sako, kad net mirtinai besipjaunantys šunys sutaria, kai reikia traukti roges).”

(Remigijus Gineitis, UAB „Baltsoft” rinkodaros direktorius)

Taigi, yra vadovų, kurie visgi imtųsi spręsti jūsų problemą. Atstovaukite sau ir nebijokite aiškintis, nenusileiskite, jei esate teisus. Tiek vadovas, tiek darbo kolegos turi suprasti problemos svarbą ir ją spręsti.

• Rašykite dienoraštį, kuriame būtų registruojami psichologinio smurto atvejai bei įvardijami smurtautojai. Tai gali būti svarbus įrodymas, jei organizacijoje bus imtasi griežtų teisinių veiksmų.
• Jeigu kreipimasis į vadovus neduoda jokių rezultatų, galima ieškoti pagalbos už įmonės ribų. Šiuo atveju pagalbą gali suteikti psichologai-konsultantai, organizacijose vykdantys streso ir mobingo bei konfliktų sprendimo mokymų programas.
• Mobingas kelia įtampą, nerimą, stresą, todėl svarbu imtis efektyvių priemonių kovai su šiais patyrimais. Padėkite sau! Įvairios atsipalaidavimo technikos, kvėpavimo pratimai, jogos užsiėmimai padės sumažinti įtampą.
• Efektyvus pagalbos sau būdas yra grupinės konsultacijos. Tai galimybė susidurti su žmonėmis, kenčiančiais nuo psichologinio smurto arba jau išsprendusiais savo problemas. Susitikimas ir bendravimas su panašių išgyvenimų turinčiais asmenimis veda į palengvėjimą ir suvokimą, kad nereikia savęs kaltinti dėl kitų žmonių neigiamo elgesio. Be to, padėti spręsti iškilusius konfliktus, patarti gali nauji draugai.
• Dažnai mobingo aukos visus savo kolegas mato kaip „galimus” priešus, neigiamus asmenis. Daugeliu atvejų taip nebūna, todėl svarbu atskirti „pelus nuo grūdų” ir atrasti tuos žmones, kurie jums suteiks paramą ir bus draugiški.
• Jei konfliktai, nepaisant visko, tarp jūsų ir aplinkinių tik aštrėja, o kasdieninė veikla tampa kančia, galbūt reikėtų pasvarstyti apie darbo vietos pakeitimą?..

Kol kas mes galime pasidžiaugti tuo, kad mūsų šalyje jau kuriami teisiniai aktai, reglamentuojantys bausmes už psichologinio smurto išpuolius. 2007 m. balandžio 26 d. buvo pasirašytas Europos Komisijos komunikatas dėl priekabiavimo ir smurto darbe. Pradžia jau padaryta, belieka tikėtis, kad labai greitai bus atkreiptas tinkamas dėmesys į mobingo reiškinį organizacijose ir imtasi aktyvių veiksmų, suteiksiančių pagalbą emocinių teroristų aukoms.

„Žmogus negali nuskriausti kito žmogaus – jis gali nusiskriausti tik pats.”
Dž. Londonas