Kun. Vytenis Vaškelis. Apie pasninką, puikybę ir… auksą
Gavėnios metu pravartu trumpai susimąstyti apie krikščioniško pasninko ir gerų darbų pusiausvyrą tikinčiųjų gyvenime. Viename Bažnyčios Tėvų posakių leidinyje yra savaip šmaikštus liudijimas. Kartą jaunas brolis senolį paklausė: „Štai du vienuoliai: vienas ramiai gyvena savo celėje, pasninkaudamas po šešias dienas iš eilės ir visokeriopai pats save drausmindamas, tuo tarpu kitas patarnauja ligoniams. Kuris iš judviejų mielesnis Dievui?“ Senolis jam atsakė štai ką: „Brolis, pasninkaujantis po šešias dienas, net už šnervių pasikabinęs neprilygtų tam, kuris patarnauja ligoniams“.
Krikščioniškame gyvenime tikrai nereikia ypatingos „akrobatikos“, kad galėtum savo dorybėmis nustebinti Dievą. Jei žmogus pernelyg susižavi pasninkavimu, kuris mūsų laikais gali turėti, pavyzdžiui, perdėto susilaikymo nuo rafinuotų maisto produktų tam tikrą baimę, tada pats laikas pradėti atsikvošėti ir sau tarti: „Užteks tarnauti klastingiems savimeilės įnoriams, nes išmušė vidinio pasikeitimo valanda. Per šią Gavėnią ne tik pasninkausiu, bet ir savo pasninko bei įvairių patarnavimų sutiktiems žmonėms aukas skirsiu, Viešpatie, Tavo garbei.
Kai būsiu „nemodernus“ ir savo akis bei ausis atitrauksiu nuo televizoriuje ir iš interneto plūstančių tūkstančių vaizdų bei garsų, tik tada galėsiu vėl iš naujo atrasti ramybę savo sieloje, ir, skaitydamas Šventąjį Raštą, savo nustebusia širdimi galop suvoksiu: šie Dievo žodžio lobiai mano sielai yra nepakeičiamas penas. Tad juo labiau aš juo maitinsiu savo sielą, tuo labiau manyje augs Dievo meilė. Tuomet suprasiu: įmanoma žmogui „pasikabinti“ net už šnervių, tai yra pranokti save patį, jei pasninkaudamas, melsdamasis ir dirbdamas jis viską darys didesnei Viešpaties garbei ir artimo pažangai“.
Nors pasninko ir gerų darbų reikšmė neginčytina, vis dėlto kiekvienam neprošal skvarbiau dirstelėti į savo vidų ir savęs paklausti: „Ar dar yra mano poelgiuose vienos klastingiausių nuodėmių – įvairių puikybės pasireiškimų, kuriais kai kada nejučiomis įskaudinu aplinkinius ir, deja, pats ar pati dėl to nesigailiu, nes to blogio savyje nepastebiu?“ Turbūt ne vienas galėtume prisipažinti, jog buvo mūsų gyvenime tokių periodų, kai iš šio dvasinio letargo – savo klaidų nepastebėjimo – mus pažadino, pavyzdžiui, mūsų artimieji ar kiti žmonės, kurie į mūsų tam tikras puikybės ir piktumo apraiškas sureagavo ne ant mūsų išliedami susikaupusią tulžį, bet lyg „neadekvačiai“ ramiai šyptelėdami bei maloniai ištardami kažkokius žodžius (galbūt jau juos pamiršome), kurie ištirpdė visas buvusio susipriešinimo ledų keteras.
Viena senjorų istorija kalba pati už save. Kartą susiginčijo senelis su senele. Ta taip supyko – kad savo vyrui daugiau nė žodžio. Kitą dieną senelis jau ir pamiršo kivirčą, o senelė į jį – nė dirst ir vis tyli. Senelis niekaip neišmano, kaip išblaškyti tą slogią tylą, tad ėmė raustis po spinteles ir po stalčius. Pagaliau senelė nebeištvėrė: – Ko, po galais, tu ieškai? – paklausė ji piktai. – Garbė Dievui, jau radau, – tarė senelis, šelmiškai šypsodamasis, – tavo balsą!
Šio pasakojimo pabaigoje buvo tokie žodžiai: „Jei tai, ko ieškai, yra Dievas, žiūrėk kur nors kitur“. Sutinku, kad dažniausiai ieškant prarastos šeimoje sandermės išties geriau kuistis ne po dulkėtus stalčius, bet geriau atsiversti Bibliją ar kokią nors kitą širdį Dievop keliantį leidinį ar pradėti melstis rožinio malda ir būtent šiuose ir panašiuose dalykuose ieškoti puikybės piktžolėms tinkamiausių priešnuodžių. Tačiau gyvenime netrūksta ir pamokančio paradoksalumo, kurio dėka tas senelis (kaip matėme) ne tik „grąžino“ savo pačiai balsą, bet tikiu – paskatino (nors per nago juodymą) ją vidujai keistis.
Mums neretai stinga didžios kantrybės dorybės, nes norime, kad Aukščiausiasis kuo greičiau iš mūsų gyvenimo mums padėtų išguiti puikybės, pavydo, rūstybės ir kitus panašaus plauko nuodėmių likučius, idant mūsų širdys galėtų pražysti visų dorybių grožiu. Tai teisėtas noras, kuriam anksčiau ar vėliau bus lemta išsipildyti. Vis dėlto dabar pasisemkime išminties ir kantrybės iš vieno žmogaus dialogo su pačiu Viešpačiu.
Moteris sapnavo, kad ji įeina į naujutėlaitę parduotuvę ir nuščiūva, už prekystalio pamačiusi Dievą. – Ką Jūs parduodate? – paklausė. – Viską, ko geidžia jūsų širdis, – tarė Dievas. Nelabai tikėdama savomis ausimis ir kiek pamąsčiusi ji tarė: – Norėčiau ramybės, meilės, laimės, išminties ir išsivadavimo iš baimės ne tik man, bet ir kiekvienam šioje Žemėje. Dievas nusišypsojo: – Manau, jūs ne taip mane supratote, mieloji, – tarė Jis. – Neparduodame prinokusių vaisių. Tik sėklas.
Viešpatie, iš Tavęs pirkdamas mano ir kitų dvasinį gyvenimą ugdančių sėklų, tai yra kasdien daugiau laiko skirdamas buvimui su Tavimi (meditacinės maldos dėka), tikiuosi, kad šis „pirkinys“ padės mumyse užaugti tam malonių derliui, kuris, visiems liudydamas apie Tavo Širdies dosnumo neaprėpiamumą, ilgainiui paskatins net pernelyg nusižengiančius gobšumu ir kitoms nedorybėmis pagaliau pakeisti savo vidines nuostatas.
Kaip žinome, šiais metais neproporcingai išaugusi mokesčių našta už šildymo paslaugas išties labai prislėgė daugelio vartotojų pečius. Kai antai pasaulio rinkose naftos ir gamtinių dujų kainos žymiai atpigo, o mūsuose (dėl nelanksčios kainų reguliavimo metodikos) šių minėtų gamtos dovanų kainos laikosi vartotojus piktinančioje aukštikalnėje, tada peršasi mintis, jog kai kurių įmonių asmenys, kuriems atitenka iš mokesčių mokėtojų surenkami pelnai, deja, gali sirgti net sunkiai pagydoma godulystės nuodėmės liga.
Trumpas dviejų žmonių pokalbis tegul mums visiems padeda į pinigus ir į visas materialias vertybes pažvelgti kitu žvilgsniu. Kartą išminčius paklausė galingąjį: – Ką rinktumeisi: nuodėmę ar auksą? – Aš rinkčiausi auksą, – atsakė galingasis. – Tai kodėl į amžinąjį gyvenimą nešiesi nuodėmę, o pinigus palieki?
Kai neišvengiamai artinasi paskutinė žmogaus gyvenimo minutė, tuomet visų daiktų vertė tampa bevertė, ir net namiškiai nuo mirštančiojo tolsta, nes jie jį tik gali guosti ir už jį melstis, tačiau yra nepajėgūs savo esybe įsitraukti į paskutinį žemiškojo gyvenimo „nuotykį“ – į dar iki šiol nepatirtą mirties išgyvenimą, po kurio akimirksniu prasideda naujas gyvenimas. Po mirties momento žmogaus nemirtingoji siela patenka į Dievo akistatą ir tuoj pat regi savo galutinį likimą – dangų ar pragarą, nes išskaistinimo skaistykla yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios visada patenkama į Tėvo džiaugsmo namus.
Tik atsidūrus amžinybėje žmogui galutinai paaiškėja, ko išties yra vertas buvęs jo gyvenimas Žemėje. Jei jo prisirišimai prie kūrinių, geidulių ir apskritai prie nuodėmių viršijo jo atsidavimą ir meilę Atpirkėjui, tada tokio asmens tolimesnė egzistencija susikomplikuoja… Tačiau tie žmonės, kurių gyvenimuose vis dėlto įvyko lemtingi atsivertimo lūžiai, tai yra dėl artimųjų ir kitų žmonių maldų bei aukų, jie, pavyzdžiui, po patirtų didelių išbandymų, pradėję rimtai ir iš naujo perkainuoti visas vertybes pagaliau suvokė, jog į svarbiausią ir laimingiausią susitikimą su Viešpačiu Dievu anapusybėje juos gali palydėti tik dorybės, – jie tikrai yra palaiminti!
Taigi į klausimą: ką aš dabar rinkčiausi – nuodėmę ar auksą, galėtume atsakyti taip: auksą, kuris man tarnaus tik kaip priemonė. Tada prieš pat išeinant iš šio pasaulio – paskutinę atsisveikinimo su viskuo valandėlę – mums nebekils joks graudulys, liudijantis buvusį mūsų santykį su mamona. Jei mūsų gyvenimo pagrindinis tikslas buvo ir yra Kristus, tuomet Jis ir po mūsų mirties išlieka neįkainuojamu „auksu“.
