Kodėl vienas kito negirdime?

Bendraudami galime rinktis: stengtis suprasti partnerį ir jam padėti suprasti mus arba, atvirkščiai, daryti viską, kad pašnekovas liktų ne tik neišgirstas, bet ir įskaudintas. Dažnai užvaldyti emocijų kaip tik taip ir elgiamės.

Sklandžiam bendravimui kelią dažnai užkerta taip vadinamieji bendravimo barjerai. Kai juos naudoja bent vienas pašnekovas, pokalbis baigiasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: partneriai nustoja girdėti ir suprasti vienas kitą, nebesidomi pokalbio esme. Kokie tai barjerai ir kaip juos „apeiti”?

Neigiamas vertinimas ir etiketės: „tu kalbi visiškas nesąmones”; „pasielgei kaip bailys!”

Tam tikrais gyvenimo atvejais mūsų vertinimas yra reikalingas ir laukiamas, bet tokių situacijų nėra daug. Dažniausiai pašnekovą domina jo paties jausmai, norai, siekiai, t. y. jo vidinis pasaulis, o ne vertinimas iš šalies. Visi esame skirtingi individai, mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės skiriasi, todėl nenuostabu, kad kito žmogaus primestas požiūris (kad ir koks tikslus jis būtų) gali nesutapti su mūsų. Kai draugas pasakoja savo išgyvenimus, dalijasi tuo, kas jam svarbu, paprastai laukia mūsų supratimo, palaikymo. Vis dėlto neretai mes prikišame savo „trigrašį” ir pradedame vertinti susidariusią situaciją. Kas būna po tokio pašnekesio? Žmogus pradeda gintis ir vertinti mus pačius: „tu mane pats tam provokuoji”; „tu pats nedidelio proto”; „tai ne tavo nosies reikalas”. Po tokių pasakymų pradedame vienas kito nebegirdėti.

Patarimai: „Patariu manęs neerzinti”; „Aš tau nepatarčiau taip su manim kalbėtis”

Jei pašnekovas prašo mūsų patarimo, reikia jį duoti. Tačiau jei siūlome savo nuomonę neprašomi, galime supykdyti žmogų. Daugelis mūsų nemėgsta, kai kas nors nurodinėja, ką daryti, kaip elgtis, ką mąstyti, todėl gavę nereikalingų patarimų noromis nenoromis pasijuntame nemaloniai. Mes tikime, kad savo jėgomis rasime ir priimsime sprendimą (kitu atveju prašytume pagalbos ar kitų žmonių patarimo). Tačiau, kai pašnekovas „kiša” savo patarimus, gali atrodyti, kad jis abejoja mūsų gebėjimais savarankiškai priimti sprendimą. Juk taip nemalonu, kai kas nors, ypač artimas žmogus, abejoja tavimi. Tokioje situacijoje gimsta pyktis, kuris, savo ruožtu, trukdo pašnekovams klausytis vienam kito.

Klausimai (į kuriuos nereikia arba nėra prasmės atsakinėti): „kaip tu drįsti?”; „tau protas pasimaišė?”

Bet koks klausimas reikalauja atsakymo, tačiau tokio pobūdžio klausinėjimas labiau parodo mūsų pašnekovo susierzinimą, pasipiktinimą, o ne norą išgirsti atsakymą. Tokių klausimų pobūdis ir tonas mums signalizuoja pašnekovo nerimą, pyktį ir pan. Šia užuomina, kurioje slypi kaltinimas, asmuo tarsi nori pranešti, kad jis jaučiasi negerai dėl tam tikro mūsų elgesio ar žodžių. Kaip jūs reaguojate, kai išgirstate tokį klausimą? Ar mėginate pajausti, atspėti pašnekovo jausmus, ar tiesiog puolate gintis ir uždavinėti gynybinius klausimus („O koks tavo reikalas?” „Kodėl tau tai rūpi?”)? Tokio turinio pokalbis neturi šviesios ateities, nes jis dažniausiai baigiasi tarpusavio kaltinimais ir įžeidinėjimais.

Įsakinėjimai: „Baik mane erzinti!”„Tylėk!” „Eik į savo kambarį!”

Įsakymus duoda kariuomenėje, tačiau šeimos bei artimų žmonių santykiai turi būti grindžiami lygiavertiškumu, tarpusavio pagarba. Įsakinėjimas visada atspindi tam tikrą agresiją ir prievartą, nes vienas žmogus turi paklusti kitam asmeniui. Todėl bendraudami prisiminkite, kad įsakmus tonas bei pats įsakinėjimas (net jei yra visiškai tinkamas konkrečioje situacijoje) visada skatins pašnekovą protestuoti ir ginčytis: „Pats tylėk!” „Tu mane visai nori pribaigti!” Tokiuose pokalbiuose žmonės praranda savikontrolę ir pradeda daryti tokius spėjimus, kurie realiame gyvenime neturi pagrindo ar yra nerealūs.

Apibendrinimai, globalios išvados iš vienetinių atvejų: „Tu visą laiką nuvili”

Baimė ar kitos neigiamos emocijos verčia žmogų daryti skubias išvadas: „Tu niekada nieko dėl manęs gyvenime nedarei!” „Aš nieko gero iš tavęs per visą savo gyvenimą nesulaukiau”. Tokie apibendrinimai vargu ar bus teisingi ir pagrįsti realybe, be to, pašnekovas iškart prisimins, ką jis dėl jūsų yra padaręs gero, bei apipils panašaus turinio apibendrinimais: „Tu manęs niekada neklausai!” „Tavęs niekada neįmanoma įtikinti!” Ar tikrai niekada? Jei norite išreikšti nepasitenkinimą, minėkite konkrečius atvejus ir konkretų elgesį, kuris jus įskaudino.

Niekas nemėgsta nesėkmių, todėl patyrę fiasko su kuriuo nors žmogumi esame linkę manyti, kad su juo bendros kalbos taip ir neatrasime. Pvz., žmogui atsisakius mums padėti, manome, kad jis priešiškai nusiteikęs, šiaip yra negeras žmogus ar pan., todėl daugiau į jį nebesikreipiame. Toks sprendimas taip pat paremtas globalia išvada, remiantis vienetiniu atveju ir nebūtinai būna teisingas.

Ironija

Juokai ir pokštai paturtina bendravimą, tačiau jie naudingi tol, kol atneša džiaugsmo abiem pusėms. Padorumo ir mandagumo ribą prarasti labai lengva. Dažnai nepastebime, kai juokai tampa šiurkštūs, nekorektiški, sarkastiški ir žeidžiantys. Humoro suvokimas labai individualus ir priklauso nuo situacijos, tarpusavio santykių. Neretai tokios gana neutralios frazės, kaip tu mano didvyris, tu tiesiog gražuolė, tam tikrose situacijose supykdo pašnekovą bei jį įžeidžia. Jei norime ką pabrėžti, pajuokauti, labai svarbu atkreipti dėmesį į pašnekovo nuotaiką. Kartais tiesiog geriau patylėti, nei neapgalvotais žodžiais įgelti kitam.

Retai kada stengiamės specialiai žlugdyti pokalbį – aprašytieji bendravimo barjerai dažniausiai atsiranda nesąmoningai. Tai – užuomina į gilesnius jausmus, mintis, kurių žmogus nedrįsta išsakyti, ar manymas, kad tai, ką sakome, yra akivaizdu. Plačiąja prasme tai ir yra dažniausia bendravimo problema. Kalbėdamiesi ne visuomet pasakome viską, ką manome, kalbame užuominomis, tikėdamiesi, kad pašnekovas jas supras ir pats suvoks, ką pasakė negero ir kodėl mus įžeidė. Žmonės nepastebi skirtumo tarp to, ką nori pasakyti, ir to, ką sako, manydami, kad „viskas ir taip aišku”. Mes pamirštame vieną svarbią detalę – esame labai skirtingi žmonės, ir mūsų suvokimas gali būti visiškai priešingas: tai, kas vienam atrodo juokinga, kitą gali įžeisti. Be to, kai kitam žmogui norime užuominomis perteikti informaciją ir kai matome, kad jis jų nesupranta, dar labiau supykstame, susierziname (nes, kaip prisimename, „juk viskas taip aišku”). Tai dažniausias šeimyninių konfliktų rutuliojimosi scenarijus.

Kaip šnekėtis ir klausytis?

Nesvarbu, kuri pusė kenčia bendravimo metu, koreguojamųjų veiksmų imtis reikėtų abiem partneriams. Keli taktiško bendravimo principai padės sumažinti nepasitenkinimo jausmą kalbantis.

Barjerų ignoravimas

Tai reiškia, kad mes savo pašnekovui leidžiame pykti, kalbėti užuominomis, t. y. taikyti įvairiausius barjerus, tačiau patys nepasiduodame provokacijai, stengiamės išlikti ramūs, kalbėti draugišku tonu, t. y. elgiamės geranoriškai. Labai svarbu išgirsti ir suprasti, ką mums nori pasakyti kitas žmogus, ir savo reakcija parodyti, kad esame pasiruošę bendradarbiauti, o ne gintis ir prieštarauti. Be abejo, išlikti ramiam, kai tave apšaukia, įžeidžia, neteisingai įvertina, apkaltina ir pan., yra labai sunku, tačiau jei savęs nesuvaldysime, gims konfliktas, o to, be abejo, norime mažiausiai.

Pasistenkite neišsakyti savo nuomonės šiurkščiai, nes tai tik dar labiau apsunkins situaciją. Atminkite, kad pašnekovas kalba veikiamas savo neigiamų emocijų fono, todėl prieš prabildamas ramiai apgalvokite ir parinkite tinkamus žodžius bei argumentus, kad nesustiprintumėte jo jausmų. Galite net iš dalies sutikti su pašnekovu (juk galima sutikti, kad vertinant situaciją pašnekovo akimis, mūsų elgesys, nors ir nieko blogo neturėjome omeny, iš tiesų galėjo atrodyti neteisingas). Toks sutikimas „nuginkluos” pašnekovą, parodys jam, kad stengiatės jį suprasti. Barjerų ignoravimas yra gana geras būdas išsaugoti pokalbio konstruktyvumą bei išspręsti kilusį nesusipratimą, tačiau jis netinka, kai kalbama apie labai svarbius, esminius santykių klausimus arba kai pašnekovas būna užvaldytas stiprių emocijų. Tokiu atveju reikia barjerus griauti.

Barjerų griovimas

Vienas iš barjerų griovimo būdų yra spaudimo darymas. Mes galime gana griežtai pareikalauti, kad pašnekovas liautųsi kalbėjęs pakeltu tonu: „Baik man įsakinėti ką man daryti, o ko ne!” „Prašau nekalbėti su manim tokiu tonu!” Tačiau tokie žodžiai vargu ar sustabdys mūsų pašnekovą ir gali tik dar labiau sustiprinti jo puolimą. Tokioje situacijoje geriausia pasakyti: „Man nemalonu, kad tu kalbiesi su manim tokiu tonu.” „Aš dabar nenoriu su tavim ginčytis, man būtų maloniau su tavim pasikalbėti ramesniu tonu.” Atkreipkite dėmesį, kad šiuose sakiniuose nėra šauktukų, t.y. mes kalbame kuo ramiau, neprarasdami pagarbos jausmo pašnekovui ir vartojame įvardį aš. Neįsakinėdami, negrasindami, nešaukdami ir pan. mes turime didesnę galimybę su juo rasti bendrą kalbą ir kartu išspęsti susiklosčiusią situaciją (beje, bendraujant oficialiai irgi vartotinos tokios frazės). Naudodami šį būdą, mes būtinai turime išnaudoti dar vieną rezervą – tai apeliavimas į pašnekovo jausmus arba jo emocijų atspindėjimas, pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad tu pyksti.” „Man labai gaila, kad dėl manęs tau teko nerimauti.” Tai labai efektyvi priemonė bendravimo barjerams pralaužti, nes mes ne tik pastebime pašnekovo jausmus, bet ir parodome jam, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Paprastai po tokių frazių žmogus šiek tiek apsiramina, nes jo tikslas pasiektas, t. y. pašnekovas suprato, kad jis, pvz., pyksta. Jam nurimus galėsite konstruktyviau aptarti situaciją bei atvirai pasikalbėti.

Trumpa atmintinė:

• Nenaudokite bendravimo barjerų. Pakeiskite juos atviru savo norų ir jausmų reiškimu.
• Jei jūsų problema iš esmės didesnė nei jūsų pašnekovo, kalbėkite apie jums kylančius jausmus ir problemas. Ignoruokite barjerus, kuriuos stato pašnekovas.
• Jei pašnekovo problema iš esmės yra didesnė nei jūsų, kalbėkitės apie jo jausmus ir problemas. Griaukite barjerus, kuriuos stato pašnekovas.
• Jei problema yra dalykinio pobūdžio ir neturi ryšio su jūsų tarpusavio santykiais, kalbėkite apie problemos esmę.

Norėčiau priminti vieną auksinę artimo bendravimo taisyklę: Jei problema susijusi su jūsų su partneriu santykius, būtinai kalbėkitės apie jausmus ir santykius! Tik atviras pasikalbėjimas apie tai, kas iš tiesų jus slegia, kas įžeidė, kas nepatiko ir pan., suteikia partneriams galimybę išsiaiškinti visą situaciją, suprasti, kodėl vienas pasielgė vienaip, o kitas kitaip. Tokia komunikacija ne tik suteikia santykiams aiškumo (kad nebus nepasakytų žodžių, kuriuose iš tiesų slypi problemos esmė), bet ir nuoširdumo, intymumo, tarpusavio pasitikėjimo. Tokiu atveju priekaištas dėl ne vietoje padėtų šlepečių visada reikš priekaištą dėl šlepečių, o ne didesnį nepasitenkinimą tuo, kad artimas žmogus, pavyzdžiui, niekada nesirūpina tvarka namuose. Daugiau atvirumo – nuoširdesni ir brandesni santykiai.