Kaip susidraugauti su savo emocijomis

Emocijos, – kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė.

Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, – pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, – adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.

Emocijų reikia tam, kad pagal jų raišką galėtume pažinti kitą žmogų, suprasti, kas su juo darosi. Jei mūsų santykiai su kitais ėmė trikti, pagalvokime, gal savo jausmus reiškiame per stipriai? O gal taip juos slopiname, kad kiti negali mūsų suprasti? Emocijos ir tai, kaip jas rodome – tai lyg kelio ženklai tiems, kas mus supa, ir, žinoma, – mums patiems. Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų – neįmanoma, o ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Liūdesys – tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, – staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą – naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, – harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems. Joks kitas žmogus negali mums pasakyti, kad mūsų emocijos neteisingos, nes turime teisę jaustis taip, kaip jaučiamės. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, – galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Pavyzdžiui, aš pažįstu nerimastingų moterų, kurios, vos išleidusios vyrą ir vaikus per duris, ima paniškai nerimauti, kad jiems kas nenutiktų. Tokia moteris skambina artimiesiems po keliolika kartų per dieną tam, kad nuslopintų savo nerimą. Tačiau bandydama kontroliuoti padėtį, kuri nuo jos nepriklauso, ji ne tik nenusiramina pati, bet ir išerzina kitus. Svarbu tai, kad tokiais negimstame. Tokio emocijų reiškimo būdo išmokstame, arba jis susiformuoja dėl kažkokio įvykio. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali peraugti į afektą. Tokias stiprias emocijas jaučiantis žmogus gali neprisiminti, ką daro, o tai jau būtų tiesiog pavojinga. Jei kalbame apie sveikai emocionalius žmones – reikšdami savo jausmus, jie visada gali sustoti. Jei žmogus stipriai reiškia jausmus, neatsižvelgdamas į aplinką, pasekmes, – jis tai renkasi pats, sąmoningai ir, turbūt, kažką iš to gauna.

Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje augome, ko mus mokė tėvai, ką pasisėmėme iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Tarkim, europietiškoje kultūroje iš moters natūraliai tikimasi, kad ji – emocionalesnė už vyrą, todėl jai leidžiama jausti daugiau. Dėl to mūsų vyrai labiau depresiški, slopinantys savo jausmus nei moterys. Tai „programuojama“ dar pačioje vaikystėje, kai berniukui sakoma „būk vyras, neverk“, o mergaitei verkti leidžiama – „paverk, nusiraminsi“. Užtat berniukui leidžiama pykti, o mažosioms ledi – ne. Šį požiūrių į tas pačias emocijas skirtumą puikiai atspindi amerikiečių atliktas eksperimentas. Jo dalyviai buvo prašomi įvertinti vyrų ir moterų reakciją, kai atėję prie savo automobilio, jie randa mašiną apiplėštą. Moters reakcijai buvo priskiriamas pernelyg didelis reagavimas ir isteriškumas. Vyrų reakcija, nors buvo tokia pati, buvo vadinama „natūralia tokioje situacijoje“ .Tai yra, – moteris buvo vertinama kaip asmenybė, o stereotipas lėmė, kad ji buvo tapatinama su isterike. Tuo tarpu vyro reakcija buvo suverčiama situacijai, neva tokiomis aplinkybėmis visi taip elgtųsi. Lietuvoje vis dar vyksta vadinamoji maskuinizacija, agresyvaus stipraus vyro kultas. Moteriai pas mus leidžiama jausti viską, tačiau ir vertinami jos jausmai žymiai mažiau, nei vyro.

Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą. Gink Dieve, tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, – tradicinė šeima. Po vakarienės vaikai pabėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusios dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys sau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, – kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių – jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus.

Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, – mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, – tu pyksti? Mama sako, – ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra pyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, – taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.

Aišku, tai, kad skatinu neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia reikšti bet kaip. Siautėdami dėl vaiko paberto cukraus ar paskambinti pavėlavusio draugo, turbūt, nedaug tepasieksime. Nes nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, – būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtęs, uždari ir nesuprantami.

Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, – kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. – kaip mes parodom tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas – subjektyvus, sąmoningas jausmas. Yra žmonių, taip tobulai išmokusių slopinti emocijas, kad jie iš tiesų jų nebejaučia. Klausiu, – ką jauti? O jis man sako, – nieko, jaučiuosi normaliai. Tačiau, kas yra norma jam? Svarbu suprasti, kad jausmai, tarsi mozaikos gabalėliai papildo ir lavina mūsų asmenybę. Kiekviena emocija, jei ji išjausta, gali mus praturtinti. Juk kažko netekę, kažką ir įgauname. Visgi neretai žmonės skudžiasi, kad dėl nevaldomų, stiprių emocijų jie kenčia. Labai lengvai įsiaudrinantiems ir įsiplieskiantiems noriu tvirtai pasakyti, – jūs patys renkatės, ką ir kiek jausti. Emocijos įmanoma ir būtina kontroliuoti, kitaip jos gali tapti didžiausiu jūsų pačių priešu. Tad jei skundžiatės, kad negalite suvaldyti jausmų, susimąstykite. Galbūt reikšti vienokį ar kitokį jausmą būtent taip jums yra naudinga? Gal taip tikitės gauti daugiau meilės ar užuojautos? Jei nerandate atsakymo, tuomet kai jaučiate, kad emocijų banga ir vėl kyla, sustokite ir paklauskite savęs, ką iš tiesų jaučiate. Iš tiesų, jei sugebate įvardinti, kad pykstate, galima įtarti, kad paties pykčio jau nėra arba jis mažėja. Protas suvokė, kas su žmogumi darosi, vadinasi, emocijos valdomos. O jei jaučiate, kad emocijų per daug, – geriau atsitraukite, nekalbėkite, nespręskite ginčo, juk šūkauti vienas ant kito – visiškai nekonstruktyvu. Su emocijomis susijusios ir mintys. Neišreiškiant emocijų, ar jaučiant negatyviąsias, dažnai prisigalvojame neigiamų minčių: kad esame nemylimi, niekam nereikalingi, nesuprasti. Tiesa, tai susiję ir su savęs vertinimu, emocijas slopinti ar neadekvačiai reikšti yra linkę save nuvertinantys žmonės.

Kad mūsų emocijos būtų tokios pat harmoningos, kaip Bacho akordai, svarbu jas suprasti, laiku išreikšti ir su jomis susidraugauti. Pasinaudokime tuo, kad mūsų protas susijęs su išorinėmis reakcijomis. Nuoširdžiai šyptelėję, pasitempę, pakėlę galvą, eidami ryžtingu žvilgsniu siųsime smegenims impulsus ir po truputį keisime savo vidų. Na, o jei dar nepamiršime save pagirti, įsigysime akvariumą ar pasisodinsime gėlių, kurias laistydami norom nenorom atsipalaiduosime, mūsų emocijos vaivorykštės spalvomis nuspalvins mūsų ir artimųjų gyvenimus.