Globėjų kantrybę vadina stebuklu

Už gyvenimo permainas buvęs globos namų auklėtinis dėkoja Dievui ir globėjams ir svajoja pats kada nors padėti negandų ištiktiems vaikams.

Pažino nuomininko ir gatvės vaiko gyvenimą

Dvidešimt antruosius metus skaičiuojantis biržietis Aurimas Jonaitis, žvelgdamas į praeitį, prabyla jaunam žmogui nebūdingu atodūsiu: „Kelias nebuvo lengvas”. Jo pradžia Kėdainiuose, kur Aurimas gimė ir praleido pirmuosius du gyvenimo mėnesius.

Ankstyvosios vaikystės kraštu jis vadina Obelaukius, kur tėvai buvo įsikūrę dideliame, gražiame name. Šešiametis berniukas nesuprato, kas atsitiko, kad tėvai staiga būstą pardavė ir persikėlė į Daunorius. Pinigų netrūko, bet jis matydavo, kad mama ir tėtis grįžta išgėrę. Po dvejų metų šeima dėl kažkokių priežasčių iš sodybos buvo iškeldinta. „Prasidėjo nuomininkų dalia”, – prisimena Aurimas. Be jo šeimoje dar augo vyresnis brolis ir dvi seserys.

Devynmetis Aurimas netruko likti tik su mama, nes tėtis išvažiavo uždarbiauti į Kėdainius. Paskutinį tašką ir taip nelengvoje šeimos gyvenimo istorijoje padėjo tėvo mirtis. Apie ją Aurimas su mama sužinojo jau gerokai po laidotuvių.

Devynmetį berniuką tą dieną iš mokyklos išleido anksčiau. Vaikas raudojo. Motinos guosti skubėjo draugės.

Vis dažniau išgyvenimus moteris skandino stiklelyje. „Tekdavo man ir gatvėse pagyventi”, – prisimena Aurimas. Ten jis sako ieškojęs draugų ir supratimo. Vis mažiau nepilnametį bedomino mokslai.

Jaunėliui ranką tiesė užsienyje dirbti ėmęs vyresnis brolis. Kurį laiką Aurimas buvo įsikūręs jo draugo, gyvenusio Kočėnuose, motinos namuose. Ši moteris susirūpino nepilnamečio sveikata – bronchine astma sirgusį Aurimą vežė pas gydytojus į Panevėžį, pirko jam vaistus už brolio iš Ispanijos atsiųstus pinigus. Kai jau buvo pasiekti pirmieji gydymo rezultatai, paaiškėjo, jog paauglys likti Kočėnuose nebegali. Esą juo besirūpinusiai moteriai negalima suteikti globėjos statuso, nes netinka gyvenimo sąlygos, neleidžia pajamos.

Tada Aurimas pravėrė Medeikių vaikų globos namų duris.

Vaikų namai baugino

„Verkiau, mane labai baugino žodžiai „vaikų namai”, – prisimena Aurimas. Bet jis prisitaikė prie draugų tiek naujuose namuose, tiek mokykloje.

„Džiaugiausi, kad gyvenu ne su mama”, – neslepia Aurimas. Tačiau paauglio širdis vis tiek buvo nerami. Ji blaškėsi tarp sunkios praeities, nelauktos kasdienybės vaikų namuose ir visiškai neaiškios ateities. Tris kartus, pasak Aurimo, jį Medeikiuose aplankė motina. Vieno gimtadienio proga ji net atvežė tortą. Ir vėl dingo.

Gyvenimo permainų pradžia Aurimas vadina tą lemtingą popietę, kai į vaikų namus užsuko Sekmininkų bažnyčios jaunimo grupė. Kartu su ja tada atvyko olimpinio sidabro laimėtoja Austra Skujytė bei labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa” direktorė, Sekmininkų bažnyčios diakonė, pastoriaus Lino Šnaro žmona Vera Šnarienė.

Aurimas sako susitikimo metu širdy jutęs gerumą, bet tą slėpęsis po išdidumo kauke ir laikęsis nuošalėje. „Vaidinau kietą”, – prisimena.

Pasak Aurimo, jis vaikų namuose turėjo pikčiausio ir aršiausio paauglio vardą. Būtent tokį jį ir pastebėjo Vera Šnarienė. Po kelių dienų Aurimą su draugu atvykti į Biržus pakvietė jos sesuo Rūta Berlinskienė, dirbusi globos namuose socialine pedagoge. Kompiuteriu besidžiaugusį Aurimą Rūtos vyras Virginijus prišnekino ateiti ir į tą savaitgalį Vaikų dienos centre vykusį renginį.

Vakare Rūta ėmusi kalbinti nueiti į Veros ir Lino Šnarų namus išgerti arbatos.

„Buvo sukurtas planas, kaip mane pasikviesti”, – vėliau pagalvojęs Aurimas. Šešiolikmetis sako gėdinęsis savo prastokos reputacijos, dažnai jautęsis nervingas ir piktas, vis norėjęs nuo kažko gintis, tačiau to „kažko” lyg ir nebuvo. Pasak Aurimo, net vaikų namų auklėtojos aiškindavusios, jog nuo tokio paauglio reikia kuo toliau bėgti, kol jis nepridarė problemų.

Žinutė pribloškė

Aurimas labiausiai nustebo, kai grįžęs į Medeikius sulaukė V. Šnarienės žinutės. Per pamoką su draugais išdykavęs paauglys perskaitė, jog jis į Šnarų namus gali atvykti kada tik panorėjęs. Netgi buvo nurodyta, kur esąs padėtas namo raktas. Toliau prierašas: „Važiuok drąsiai ir jauskis kaip namie”.

Aurimą šie žodžiai pribloškė. Vaikinas svarstė, kaip galima rašyti tik kelis kartus matytam žmogui, kaip drįstama pasitikėti – juk gali apvogti. Medeikiuose buvo įprasta vaikų namų paauglių saugotis. O jei kas nutikdavo, pirmiausiai kaltė krisdavo ant jų.

Nuostabą keitė susižavėjimas – jo nebijo, nuo jo nebėga, netgi palaiko… Aurimas į Biržus pradėjo atvažiuoti savaitgaliais. „Tie namai man pasidarė mieli”, – mena vyras. Jis žinojo, kad prašymą leisti lankytis Šnarų namuose rašiusiai neoficialiai globėjai Verai teko išgirsti vaikų namų darbuotojų atkalbinėjimų, kad jo neimtų. Pasak Aurimo, Vera net Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams turėjo įrodinėti, kad nebijo imtis globoti netikėliu laikomą paauglį. „Visi tarsi laukė, kada pridarysiu rūpesčių. O aš dažnai iš Medeikių aplinkiniais keliais, kad tik greičiau būtų, per pusnis pėsčiomis išeidavau į Biržus”, – mena Aurimas. Greitai paauglys sulaukė pasiūlymo į Biržus grįžti kasdien.

Jis sako apie tai kiek anksčiau kalbėjęs su globėja ir prisipažinęs, kad norėtų atsukti laiką atgal ir dar kartą patirti tas laimingas valandas.

Priėmė be priekaištų

Ilgą laiką kausčiusi baimė, ką reikės daryti sulaukus aštuoniolikos, Aurimą apleido. „Dievas man davė globėją, kuri mane pamilo tokį, koks buvau. Vera yra labai didelės, plačios širdies, vaikus mylintis žmogus”, – kalba buvęs vaikų namų auklėtinis. Jis teigia, jog globėjų atsiradimas jį labai pakeitė. Tačiau didžiausią padėką skiria Dievui, visiškai pakeitusiam vaikino gyvenimą.

Iš pradžių paauglio širdis kartais dalijosi pusiau – tai norėjosi bėgti pas draugus, tai pas seserį ar mamą, tai vėl pas globėjus. „Per vieną dieną netapau kitoks”, – kalba Aurimas. Ir prisimena, kaip kelis sykius buvo Šnarų namus palikęs. Vaikinui atrodydavo, kad Vera jį be reikalo moko, kad pavydi draugų. Bet išvažiavęs paauglys labai imdavo ilgėtis globėjų, priėmusių jį taip kaip savo vaiką. Ir vėl grįždavo. Visada būdavo priimtas be priekaištų.

„Tai stebuklas”, – sakydavo sau vaikinas. Ilgainiui jis daugumos senųjų draugų nebepasigesdavo.

Dar sykį globėjų meilę liudijo jų elgesys, kai Aurimas patyrė sunkią rankos traumą. Pas Biržų ir Vilniaus medikus Šnarų lydimas vaikinas tik svajojo apie kitą stebuklą – valdyti ranką. Ir stebuklas įvyko. Už jį A. Jonaitis sako esantis dėkingas Dievui ir Biržų ligoninės traumatologui Daliui Jakubėnui.

Svajoja dirbti su socialinės rizikos šeimomis

Išskirtinai daug laiko maldai skiriantis Aurimas sako turintis už daug ką dėkoti. Jis gali džiaugtis turėdamas darbą, globėjus, bažnyčią, joje sutiktus naujus draugus ir mylimą moterį.

Šį rugpjūtį su biržiete Ramune Aurimas atšoko vestuves. Abu turi ne tik savo būstą, bet ir mylinčius Ramunės tėvelius.

Aurimas ryšius palaiko ir su savo broliu bei seserimis. Tik jo motinos bei seserų nebuvo vestuvių dieną. „Mama dar girtuokliauja. Ir noriu ją sutikti, ir bijau”, – išsitaria Aurimas. Ir priduria, jog globėjus jau senokai laiko savo tikraisiais tėvais, o jų šeimą – savąja šeima.

„Dėkoju jiems už kantrybę. Dėkoju už tai, kad neatstūmė po pirmųjų klaidų”, – kalba Aurimas, užsimindamas ir apie ateities planus. Vakariniame skyriuje baigęs pagrindinę mokyklą, dabar vidurinio išsilavinimo ir automobilių remontininko specialybės siekia Biržų politechnikos mokykloje. Šiuo metu jis vienoje įmonėje dirba vairuotoju.

Jaunas vyras prisipažįsta, jog puoselėja svajonę baigti socialinių mokslų studijas ir dirbti su socialinės rizikos šeimomis.

„Norėčiau kovoti dėl vaikų ateities”, – sako buvęs vaikų namų auklėtinis.