Gėdos jausmą praradus
Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus.
Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja…“
Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu. Jie mato tik save, paskendę tik savo interesų liūnuose ir nepaiso į viešumą paskleistos kritikos jų atžvilgiu.
Štai, pavyzdžiui, nušalintasis prezidentas R.Paksas, užuot atsiprašęs tautos už savo klaidas, ilgai važinėjo po Lietuvą ir kiršino žmones, rodydamas juoda stengėsi įrodinėti, jog tai balta. Be jokio sąžinės graužimo, be gėdos ir atsakomybės jausmo! O dabartinis Premjeras, kiek kartų apsimelavęs, kiek pridaręs politinių klaidų, kiek kartų akivaizdžiai susikompromitavęs, ar bent kiek raustelėjo iš gėdos?! Nesunku vaidinti veidmainį Tartiufą, kai aplink tūpčioja ištisa užtarėjų plejada. Ar matėme kada susigėdusį ir pasimetusį Kėdainių oligarchą, kai išaiškėjo jo aukštojo mokslo diplomo klastotė? Pakankamai prisižiūrime ir prisiklausome televizorių ekranuose politinių laidų („forumų“, „spaudos klubų“), kaip įkyriai ir nemirksėdami kirkia buvę sovietiniai nomenklatūrininkai ir kiti nenuilstantys kirkilai. Visiems, o ypač valdžios atstovams pravartu įsidėmėti Senekos mintį: gėda dažnai draudžia tai, ko nedraudžia įstatymas. O juk įstatymus šiandieninėje Lietuvoje kuria ir tvirtina tie patys begėdžiai.
Jei kai kurie teisės puoselėtojai ir saugotojai nebūtų praradę gėdos jausmo ir patikimos savikontrolės, nepasitaikytų tokių stulbinančių ir papiktinančių teisminių kuriozų, kaip, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nuosprendis nuteisti žurnalistą 50 tūkst. litų bauda už tai, kad šis aiškų sovietmečio kolaborantą pavadino ne angelu, o tuo, kuo jis iš tiesų yra buvęs: kolaborantu. Sakykite, ponai prokurorai, teisėjai, advokatai, kur ieškoti teisybės, jei jos net teisėsaugoje kartais pritrūksta?
Kodėl šiandien jau laisvoje Lietuvoje vyksta tokie negražūs dalykai? Ogi todėl, kad daug kas prarado vieną svarbiausių sveikos moralės bruožų – gėdos jausmą. Jei sąžinė apžėlė gobšumo, korupcijos, melo, sukčiavimo ir kitomis antimoralinėmis piktžolėmis, labai sunku pro jas prasiskverbti gėdos jausmui.
Praradus gėdos jausmą, lengva švaistyti milijonus į visas puses: ir perkant aukščiausiems valdžios pareigūnams lėktuvą, ir naujos – Informatikos ministerijos sudarymui bei išlaikymui, ir gausiems būsimiems Seimo narių padėjėjams (o gal ir padėjėjų pavaduotojams?) ir t.t. O tau, paprastas žmogau, – vien tušti pažadai. Štai ką reiškia gėdos neturėjimas! Jei esi galingesnis, jei užėmęs aukštą postą, kvatokis iš naivios visuomenės, ypač iš vargingųjų, vos besuduriančių galą su galu. Gėda? Na, ir kas, atšaus ir dar nusikvatos.
Pravartu visiems begėdžiams ir jų pataikūnams bei gynėjams įsidėmėti F.Česterfyldo sentenciją: „Giriamas gerai pagalvok, ar nusipelnei pagyrimo; jei ne, vadinasi, iš tavęs pasijuokta“. O kai kam galbūt tiktų liaudyje žinomas priežodis: ne tam gėda, kas daug ėda, bet tam, kuris prisideda ir neišėda.
Tad branginkime ir puoselėkime gėdos jausmą. Neleiskime begėdystės ligai įsibėgėti, nes kuo toliau, tuo sunkiau bus gydoma.
