Gediminas Navaitis: Draugystė

Mums įprasti jausmai bei jų raiškos būdai atrodo tarsi įgimti, nors keičiantis visuomenei keičiasi ir jie. Antikiniame pasaulyje draugiški ryšiai tapatinti su meile ir netgi laikyti pranašesniais. Aristotelis teigė, kad „be draugų niekas nesirinktų gyventi, nors ir turėtų visas kitas gėrybes”. Panašu, jog jis teisus. Jeilio universiteto (JAV) epidemiologė Lisa Berkman nustatė, kad neturinčių draugų, visuomeniškai izoliuotų žmonių mirtingumas yra 2,5 karto didesnis už žmonių, palaikančių glaudžius ryšius su kitais. Neatsitiktinai kalinimas vienutėje laikomas sunkiausia bausme.

Samprotaujant apie visiems žinomus dalykus reikia juos tiksliai apibūdinti, nes kiekvienas draugystę gali suprasti skirtingai. Psichologijos žodynas apibrėždamas draugystę pažymi, kad draugiški santykiai yra asmeniški (skirtingai nuo dalykinių), kad jie savanoriškai pasirinkti (skirtingai nuo giminystės) ir gali skirtis savo reikšmingumu bei artumu (todėl kalbame apie draugystę, bičiulystę ar šiaip malonią pažintį).

Draugystės reikšmė ir suvokimas kinta bręstant. Vaikystėje visi, su kuriais kartu žaista, bėgiota, kurie davė atsikąsti obuolio, yra draugai. Paauglystėje siekiama draugauti su kuo nors išsiskiriančiu iš kitų, pavyzdžiui, populiariausia mokyklos mergina. Šiame amžiuje itin rūpi, kad draugės neišplepėtų „paslapčių”.

Draugystė, be abejo, yra vertybė, nes padeda geriau pažinti save, nuoširdžiau keistis nuomonėmis, aptarti ateities planus. Sakyčiau, kad žodžius „geras draugas” galima vartoti kaip žodžių „geras žmogus” sinonimą. Antra vertus, draugystė gali kelti ir rūpesčių, nes išduoti gali ne kas kitas, o tik artimas, laikytas draugu žmogus.