Darbo maniakai
Darbas, darbas ir darbas
Darboholikui darbas kaip dozė. Didžiausia savaitgalio atgaiva — pasprukti į darbą ir „pamaigyti“ kompiuterio klavišus ar patikrinti ir paskaičiuoti banko sąskaitos įplaukas. Psichiatrai vienbalsiai sutinka, kad prie tokios anomalijos privedė vadinamoji „amerikietiškos svajonės“ idėja. Metai iš metų į galvą buvo kalama: „Tu gali tapti kuo nori. Net gimęs varguolių šeimoje gali taikyti į prezidento kėdę, jei netausodamas savęs dirbsi, dirbsi ir dirbsi“. Dėl „amerikietiškos svajonės“ suiro begalė šeimų, gyvanašlėmis tapo tūkstančiai moterų, o vaikai po tėvų darboholikų mirties paveldėjo milijonus. Tiesa, paskui kažkodėl daugiau laiko jie praleisdavo lošimų namuose ir psichiatrijos klinikose, o ne skaičiuodavo, kiek to palikimo dar liko.
Tradicija dirbti iki visiško išsekimo vis stiprėja. Šiandien nemažai privačių firmų dirba ir savaitgaliais. Taip bosui įrodomas lojalumas, darbštumas, nes gaunama palaimingo narkotiko — darbo dozė. Tokiais atvejais net ir ne darboholikai ima nepatogiai jaustis neidami į darbą savaitgalį, nes paprastai firmos bosas darbo vietoje sėdi septynias dienas per savaitę.Eiliniam mirtingajam nesėkmė darbe sugadina nuotaiką trumpam, bet grįžus namo tarsi „persijungia pavara“ ir prasideda kitas gyvenimas. Darboholikas su darbo bėdomis ir gula, ir keliasi.
Klubai
Praėjusiame šimtmetyje Japonijos gydytojai paskelbė pavojų: šalia blogų įpročių, tampančių ligomis (alkoholizmas ir narkomanija), „šiltai“ įsitaisė ir dar viena diagnozė — nevaldomas noras dirbti. Gydymas nuo darboholizmo labai panašus į alkoholikų gydymą. JAV gydytojų iniciatyva atsirado „Anoniminių darboholikų“ klubai. Jie ypač populiarūs Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje — šalyse, kur darbo kultūra yra išaukštinta. „Anoniminių darboholikų“ klube atsistoja kostiumu apsirengęs bosas ir tokiems pat kaip jis sako: „Aš toks ir toks, esu ligonis. Ant savo pečių užsikroviau naštą, kurios nebegaliu panešti. Mane tas darbas verčia vemti. Viskas. Dedu tašką. Juk aplinkui tiek daug malonumų“.
Tuo tarpu darboholikų žmonos priverstos gyventi ne savo gyvenimą, o tarsi žindomu kūdikiu rūpintis vyru darboholiku. Juk darbo fanatikui buitis — negirdėta tema, o susirgęs peršalimo liga darboholikas gali vietoj paracetamolio prisiryti prednizolono.
Įtampa ir stresas
Psichologai skiria du žmonių tipus pagal tai, kaip jie elgiasi apimti streso.
Tipas A. Tai dauguma mūsų, gyvenančių ne milžiniškais ateities projektais, o dabartimi. A tipo vyrai pakantūs kitų trūkumams, mažiau priklausomi nuo kitų nuomonės, į nesėkmes reaguoja šaltakraujiškai, dirbdami siekia realių tikslų, o ilsisi su pasimėgavimu.
Tipas B. Tai darboholikai. Visas jų gyvenimo tikslas — sėkmė. Jie pasirengę kautis iki paskutinio kraujo lašo, kad tik įrodytų sau ir darbdaviui savo išskirtinumą. B tipo žmonės viską stengiasi atlikti dešimtukui. Patys sau paskiria didžiules užduotis, atlieka jas vieni ir per kuo trumpesnį laiką, neprašo pagalbos. Šitaip besiplūkdamas darboholikas susierzina dėl smulkmenų, tampa agresyvus. Gyvena nuolat pasirengęs kovai. Jis visada jaučia įtampą. Nervus ramina besaikiu rūkymu ir nedidelėmis alkoholio dozėmis. Manai, kad tas įsitempęs, dirglus darbo maniakas yra nelaimingas? Klysti. Dėl streso ir nerimo jis išgyvena euforiją, lyg senovės graikų kariai prieš mūšį.
Seksas ir infarktas
Seksologai įsitikinę, jog darboholizmas yra viena iš rimčiausių nusilpusio lytinio potraukio priežasčių. Po 12–16 darbo valandų organizmas nebegali atsipalaiduoti. Guldamas į lovą darboholikas „šalia pasiguldo ir darbo kontraktus, bylas bei sąskaitas“. Nelaimingoms darboholikų žmonoms belieka atlikti atpalaiduojantį erotinį masažą, nes tai — beveik vienintelis būdas prieš intymų suartėjimą sumažinti vyro įsitempimą. Tuo tarpu ilgos preliudijos prie žvakių šviesos ar pasivaikščiojimas su žmona prieš miegą darboholiką tik prajuokins.
Taip pat ištirta, kad B tipo vyrai širdies ir kraujagyslių ligomis serga 2–3 kartus dažniau nei A tipo. Logiška, juk darboholiko organizmas kenčia nuolatinę įtampą, pervargsta ir „prišaukia“ infarktą.
Poilsis
Psichologai tvirtina, jog geras poilsis — už darbą ne mažiau atsakingas ritualas. Mokantys protingai dirbti paprastai moka ir protingai ilsėtis. Tokie žmonės daug dirbdami sugeba retkarčiais atsikąsti nuostabaus „nieko neveikimo“ kąsnį. Pilnavertis poilsis sutrauko grandinę: kuo geriau pailsėsi, tuo noriau ir geriau dirbsi. Įsidėmėk, kad vokiečiai per metus dirba tik 1 639, o amerikiečiai — 1 904 valandas.
Įrodyta, jog įdomus ir kūrybiškas darbas pailgina gyvenimą, o nemėgstamas ir monotoniškas — sutrumpina. Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai infarktas gali ištikti šveicorius, paštininkus ir sekretores. Mat šie žmonės negali parodyti iniciatyvos ir pasąmonėje jaučiasi savęs nerealizavę.
Pavojus
Pats greičiausias būdas darboholizmui nustatyti — vadinamasis „Cage“ testas. Atsakęs į pateiktus klausimus gali sužinoti, ar Tu — potencialus darboholikas.
- Ar kada nors pagalvojai, kad per daug dirbi?
- Ar artimųjų kritika dėl besaikio darbo Tave kada nors suerzino?
- Ar kada nors jauteisi kaltas, kad per daug dirbi?
- Ar ryte prieš pradėdamas darbo dieną kada nors skubiai sutvarkei kokį nors darbo reikalą?
Nors du teigiami atsakymai byloja apie tai, jog yra pavojus susirgti darboholizmu.
Esi tikras vyras ar darboholikas?
- Nemoki išklausyti ir ne vieną kartą pertrauki pašnekovus?
- Be darbo neturi jokių kitų pomėgių, hobių, aistrų?
- Nerviniesi, kai svečiai neatvyksta sutartu laiku. Stovi prie lango pakėlęs užuolaidą, sutrinksėjus laiptinės durims bėgi pažiūrėti per akutę?
- Greitai valgai, eini, vairuoji, myliesi?
- Ilsėdamasis nerimsti vietoje, jauti kaltę ir mobiliuoju telefonu pradedi tvarkyti reikalus net eidamas gulti?
- Nesupranti ir nesigilini į kitų žmonių rūpesčius, bėdas ir problemas.
- Pavydi kitiems sėkmės ir gali ilgai bei pagiežingai kalbėti apie sėkmingai prasimušusį verslo partnerį?
- Nesugebi atsipalaiduoti, pastebi, kad Tavo mintys šokinėja, dažnai neišgirsti klausimo, o pašnekovo kartkartėmis paklausi: „Ką nors sakei?“
- Vakarėliuose, pobūviuose ar priėmimuose kalbi garsiai ir išraiškingai?
- Labiausiai Tave erzina tie žmonės, kurie nieko neveikia?
- Nuobodžiauji ir žiovauji, kai kalba kiti?
- Tau sunku užsiimti vienu darbu: nebaigęs skaityti laikraščio meti jį į šoną ir puoli prie televizoriaus. Vos pradėjęs žiūrėti filmą pašoki nuo kėdės ir išleki į garažą?
- Visada, net ir naktį ar atostogas leisdamas prie jūros, bet kurią minutę esi pasirengęs vykti į darbą?
- Darbe niekuo nepasitiki ir stengiesi viską padaryti pats?
- Bjauriausias „keiksmažodis“ — atostogos?
- Moki slėpti savo jausmus? Kartais Tau atrodo, kad apskritai jų neturi?
- Nepastebi Tavimi susidomėjusios moters dėmesio, žvilgsnio ar neišgirsti pasakyto žodžio?
- Nesakai moterims komplimentų?
- Gal ir norėtum, bet negali įsimylėti?
Jei bent į pusę klausimų atsakei „taip“ — laikas savimi pasirūpinti. Didžiulis ir alinantis darbo ritmas iš Tavęs atima ne tik laisvalaikį, malonias poilsio akimirkas, bet ir sveikatą.
Medikų diagnozė negailestinga: vėliau ar anksčiau darbo maniakų širdys neatlaiko krūvio ir juos ištinka infarktas.
