Altruizmo epidemija
Danijos režisieriaus Lars von Triero filmai visuomet garsėjo ir tegarsėja savo šokiruojančia tematika ir forma. Būdamas vienas iš Dogmos 95 iniciatorių von Trieras niekada nestigo drąsos eksperimentuoti su kamera. Sekdamas Dogmos manifesto reikalavimais, kurių bene pagrindinis buvo siekis grįžti prie kiek įmanoma mažiau komerciškai įmantrios kino filmų produkcijos, Lars von Trieras leisdavo sau nestabdyti kameros net ir tuo atveju, kai tai peraugdavo į pusiau spontanišką aktorių orgiją. Kaip bebūtų, bet tokie jo filmai kaip Epidemija, Europa, Idiotai, Prieš bangas ir, žinoma, Dogvilis vienu ar kitu būdu analizuoja Danijos režisieriui taip aktualią idealizuoto altruizmo problemą. Lars von Triero filmuose altruizmas visuomet perauga arba į savo priešingybę, arba visišką savi-destrukciją.
Įdomumo dėlei verta atkreipti dėmesį, kad altruizmo ir egoizmo priešstata yra palyginti nesenas kultūrinis reiškinys. Altruizmo sąvoka, bent jau taip, kaip mes šiandien ją vartojame, buvo nukalta pozityvizmo pradininko Auguste‘o Comte‘o. Comte‘ui altruizmas reiškė besąlygišką tarnystę ir rūpestį kitais, pirmiausia rūpestį visos visuomenės gerove. Ilgainiui ši sąvoka įgavo dar griežtesnę konotaciją kaip tik dėl to, kad buvo supriešinta egoizmui. Tokie egoizmo „adeptai” kaip Thomas Hobbesas, Niccolo Machiavelli ar Friedrich Nietzsche buvo ir tebėra siejami su atviru savanaudiškumo „propagavimu”.
Įdomu tai, kad ši altruizmo ir egoizmo priešprieša tapo reikšminga net ir klasikinei politinei ekonomijai. Taip, pavyzdžiui, Adam Smith, suformulavęs laisvosios rinkos ekonomikos principus, šventai tikėjo, kad prekyba bei apskritai ekonominiai santykiai turi būti grįsti savanaudišku pelno siekimu. Rinka pati savaime sureguliuos ekonominius ir socialinius santykius taip, jog bendra visuomenės gerovė bus pasiekta kur kas efektyviau nei tuo atveju, jei mes sąmoningai ją sieksime kurti. Žodžiu, ekonominiai santykiai laisvoje rinkoje reikalauja mus elgtis savanaudiškai, o ten kur rinka sukuria didžiulę socialinę nelygybę reikalinga būtent altruizmu grįsta karitatyvinė veikla. Pabaigę darbus savo privačiose įmonėse bei preciziškai suskaičiavę pelną, privačiuose gyvenimuose turime karts nuo karto remti vargšus dalindami išmalą, pašalpas ar darydami kitus altruistinius aktus.
Kokią nuostabiai stilingą, bet nieko neįpareigojančią egoizmo ir altruizmo sintezę pasiūlo Adam Smith! Žinoma, šitoks praktiškojo škoto požiūris į ekonomiką ir moralę yra kur kas sveikesnis nei tradicinei lietuvių savimonei būdingas pusiau mazochistinis altruizmo akcentavimas. Ženkli dalis tarpukario Lietuvos kultūrinio paveldo buvo persmelkta altruistinio aukojimosi Tautos labui motyvais. Kaip tik tokiame kultūriniame kontekste Lars von Triero kūryba tampa tokia reikšminga.
Europa ir Dogvilis – tai du kino filmai, kurie ypač įstringa savo ironiška idealistinio altruizmo kritika. Tiek Europoje, tiek ir Dogvilyje pagrindiniai veikėjai yra altruistiškai nusiteikia jauni žmonės, kurie sąmoningai atvyksta į naują socialinę aplinką, tikėdamiesi savo atsidavimo, meilės ir sunkaus darbo dėka iš vidaus ją transformuoti. Taip Europoje jaunas vokiečių kilmės amerikietis idealizmo vedinas atvyksta į pokario Vokietiją, kurioje vis dar rezgamos išblaškytų nacių konspiracijos. Jaunasis idealistas įsidarbina traukinio konduktoriumi, bet tuoj pat nieko nenutuokdamas yra įveliamas į nacių konspiraciją. Panašiai Dogvilyje, skurdžiame Amerikos kaime, bėgdama nuo savo gangsterio tėvo, įsikuria įstabiai elegantiška ir begalo geranoriška mergina Grace‘ė, kurią ilgainiui provincialūs ir kompleksuoti vietiniai gyventojai, vien dėl jos bejėgiškumo, ima išnaudoti, niekinti ir prievartauti. Kuo daugiau abu herojai yra pasiruošę besąlygiškai duoti, tuo labiau jie grimzta į juos naikinančios socialinės prievartos liūną. Laimei, toks atsidavimas turi ribas. Abu filmai kulminuoja teisėtos agresijos priepuoliais – desperatišku traukinio susprogdinimu bei šaltakraujiškų vietinės Dogvilio šunaujos sušaudymu.
Tad klysta tie, kurie mano, kad altruizmas yra aukščiausia etinė vertybė. Panašiai klysta ir žmonės, įsitikinę neva kur kas labiau realistiško egoizmo moraline laikysena. Neįmanoma duoti bei darbuotis kitų labui nieko negavus, lygiai kaip moraliai nepateisinama ir nerealu gyventi tik reikalaujant, bet niekada neduodant. Kur kas prasmingiau yra kalbėti apie bendrojo gėrio struktūras, aiškiai suvokiant, kad mano bandymai susikurti savo individualią ar savo šeimos gerovę yra neįmanomi be bendrojo gėrio struktūrų ir institucijų. Šiandien toks mūsų požiūris būtų kur kas naudingesnis nei Laisvosios rinkos instituto apologetų rinkos savipakankamumo dogma ar verkšlenančių konservatyvių nacionalistų altruizmas.
