Altruizmas siekia taikos
Būtų galima manyti, kad religingumo augimas turėtų lemti stipresnę taiką. Galiausiai religijos juk skatina altruizmą, tiesa? Jei altruizmas prilygintinas dėmesio sutelkimui į kitų reikmes, religingi žmonės neturėtų skatinti priešiškumo.
Be abejo, visi žinome, kad kai kurie religijos vardu vykdomi dalykai prilygsta šventos etiketės klijavimui ant bet ko, kur tik pučia nuožmus vėjas. Daugybė religijų buvo suteptos asmenų, kurie jomis tiesiog sankcionavo savo aistrą veikti savanaudiškai. Prieš akis tuoj pat iškyla kryžiaus žygiai.
Tačiau religinių šarlatanų nederėtų kaltinti dėl viso iš tikinčiųjų kylančio smurto. Ne visi karai gimsta galvose nenuoširdžių egomaniakų, kurie mulkindami įtikina tikinčiuosius, kad Dievas palaiko jų niekšiškus darbus.
Kodėl nuoširdūs tikintieji neskleidžia taikos visiems? Ko gero, iš dalies atsakyti pavyktų atidžiau pažvelgus į altruizmą. Paprasčiausiai kalbant, altruizmas – tai rūpinimasis kitais. Tačiau kartais altruizmas apibrėžiamas ir kaip veikimas kitų labui, kai pats veikiantysis iš tokių savo veiksmų negauna absoliučiai jokio atlygio. Aš tai vadinu „absoliučiuoju altruizmu”. Kartais teigiama, kad kaip visiškas savęs aukojimas altruizmas yra kulminacinis religijos taškas.
Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje didžiausioms pasaulio religijoms atstovaujantys mokslininkai svarstė, ar jų tradicijos skatina absoliutųjį altruizmą. Dalyvių būta budistų, taoistų, šintoistų, krikščionių, hinduistų, musulmonų, konfucianistų, judėjų ir kitų. Konferencijos išvados buvo stebinančios. Tokio altruizmo, kuris apibrėžiamas kaip savęs aukojimas, kai besiaukojantysis iš to nieko negauna, didžiosios pasaulio religijos neskatina.
Daugelio teistinių tradicijų tikintieji altruistiškai absoliučiąja prasme nesielgia, nes daugelis jų tiki, kad Dievas atlygina tiems, kurie padeda kitiems. Atlygis gali būti suteiktas šiame arba kitame gyvenime. Neteistinėms tradicijoms atstovaujantys mokslininkai savo šventuosiuose tekstuose absoliučiojo altruizmo taip pat neaptiko. Jų atveju problema susitelkė į aiškų individualaus ir bendro gėrio atskyrimą.
Absoliutusis altruizmas yra modernistinė kategorija, suformuota individualistinio mąstymo, neigiančio egzistencijos susipynimą. Žinoma, altruizmą būtų galima geriau apibrėžti kitais būdais. Socialinis psichologas C. Danielis Batsonas pasiūlė apibrėžimą, kurį vadinčiau „reliatyviuoju altruizmu”. C. D. Batsonas altruizmą apibrėžia kaip motyvuotą veiksmą, kurio pagrindinis tikslas yra padidinti kitų gerovę. Reliatyviojo altruizmo atveju, padėdamas kitiems, altruistas gali turėti šiokios tokios naudos. Taigi religingas žmogus gali elgtis altruistiškai, kai veikia pirmiausia kitų labui, nors kartu iš to ir tikėtųsi kokio nors atlygio šiame ar aname gyvenime.
Tikrai religingi žmonės, kurie trokšta taikos, gali iš įsitikinimų prieštarauti bet kokiai prievartai. Šie tikintieji elgtųsi altruistiškai reliatyviąja prasme. Jų svarbiausi tikslai būtų kitų žmonių gėris.
Atsisakantieji karinės prievolės ir pacifistai gali mėgautis asmeniniu atlygiu, nesmurtiniu būdu veikdami taikos labui. Pavyzdžiui, jie gali tikėti, kad Dievas jiems atlygins. Jiems gali būti atlyginta pasitenkinimo pojūčiu, kuris kyla iš to, kad jie daro tai, ką tiki esant teisinga. Arba jiems atrodys, kad savo atlygį jie gaus, kai, kitiems pasekus jų pavyzdžiu, prievarta liausis.
Tačiau religijos augimas nebūtinai reikš, kad taika sustiprės. Kai kurie nuoširdžiai religingi žmonės siekia taikos, kartu neatmesdami ir prievartos. Ir šiuos tikinčiuosius vis tiek bus teisinga pavadinti altruistais.
Kai kurie religingi žmonės tiki, jog meilė kartais pareikalauja griebtis prievartos, kad nekaltos aukos būtų išgelbėtos nuo tų, kurie jas terorizuoja. Kadangi meilė skatina siekti visų gerovės, nusikaltėlius kartais tenka sutramdyti – netgi panaudojus jėgą, – kad jie nebegalėtų toliau daryti blogio.
Mane dažnai vilioja nesmurtinis kelias, kartais žaviuosi atsisakančiaisiais karinės prievolės. Vis dėlto absoliučiojo pacifizmo priimti negaliu, nes lygiai taip pat negaliu priimti absoliučiojo altruizmo. Jei tikiu, kad pasaulyje viskas yra tarpusavyje susiję ir kad Dievas šaukia mane padėti išlaisvinti pavergtuosius, negaliu nei įsivaizduoti, kaip atrodo absoliutusis pacifizmas, nei tikėti, kad piktadarių niekada nedera tramdyti jėga.
Tai nereiškia, kad pritarčiau bet kuriam šiuo metu vykstančiam karui. Religingi žmonės gali pateisinamai naudoti prievartą, tačiau pernelyg dažnai religija būdavo pasitelkiama kaip motyvacijos fasadas, po kuriuo slepiami kėslai. Altruizmas, kurį teisingai skatina religija, į karą visada privalo žvelgti įtariai. O dar įtariau tada, kai kariaujama Dievo vardu.
Vis dėlto nuoširdžiai religingi žmonės gali pasirinkti kovą už taiką, bendram labui griebdamiesi prievartos. Ir jie taip pat yra altruistai.
„Science & Theology News”, 2006, gegužė
Vertė Kęstutis Pulokas “Šiaurės Atėnai”
