Kai Lietuva vadavosi iš Tarybų sąjungos gniaužtų, mes matėme vieną aiškų tikslą – įveikti priešą ir pasiekti nepriklausomybę. Mes nesusimąstėme, ar nepriklausomoje Lietuvoje būsime laimingesni, mes tiesiog jautėme, jog esame vieningi, drauge vienas šalia kito ir žiūrime ta pačia kryptimi – mes rūpinomės vienas kitu. Nežinau, kodėl, tačiau žmonės turi keistą norą turėti priešų. Kai šie egzistuoja, tauta tampa nepaprastai vieningi. Tuomet ji gali iškęsti didžiausius nepriteklius, bet vis tiek jaučiasi laimingi (įrodymas, jog ne piniguose laimė). Ne todėl, kad turi arba neturi...
