Studentų blogas: sąmokslo teorijos
Kai Lietuva vadavosi iš Tarybų sąjungos gniaužtų, mes matėme vieną aiškų tikslą – įveikti priešą ir pasiekti nepriklausomybę. Mes nesusimąstėme, ar nepriklausomoje Lietuvoje būsime laimingesni, mes tiesiog jautėme, jog esame vieningi, drauge vienas šalia kito ir žiūrime ta pačia kryptimi – mes rūpinomės vienas kitu. Nežinau, kodėl, tačiau žmonės turi keistą norą turėti priešų. Kai šie egzistuoja, tauta tampa nepaprastai vieningi. Tuomet ji gali iškęsti didžiausius nepriteklius, bet vis tiek jaučiasi laimingi (įrodymas, jog ne piniguose laimė). Ne todėl, kad turi arba neturi pinigų, bet todėl, kad jaučia bendrumą su kitu žmogumi ir juo pasitiki. Priešas mus suvienija bendram tikslui ir mes jaučiamės saugūs, nes turime aiškią gyvenimo kryptį, atsiranda tikslas gyventi. Žlugus Tarybų Sąjungai, išnyko bendras priešas ir mes pradėjome žiūrėti kas sau, atsirado nesutarimai, savi interesai, noras gyventi geriau už kaimyną. Mes nustojome mylėti kitus ir pradėjome rūpintis tik savimi. Tačiau ir čia mes imame ieškoti bendrų priešų: jei šalyje prasideda blogas gyvenimas (pvz. pasaulinė krizė), mes nesigiliname, kas dėl to kaltas, neieškome krizės priežasčių ir jos sprendimo būdų. Nežinau, kodėl (galbūt dėl menko išsilavinimo ar žemo intelekto, o galbūt todėl, kad be mūsų pačių mums daugiau niekas neberūpi), mes vėl taip pat vieningai surandame priešus tarp savų – „atpirkimo ožius“ valdžioje, blogą viršininką arba „tą gyvatę Oną“ darbe, kvailą žmoną arba nepaklusnius vaikus namuose.