Įsimylėti = Savintis..?
Netikėtai prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis – suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis – viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo – stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos. Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį – nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, – taip buvau nustebusi. Nemačiau jo daugiau niekada. Gal todėl, kad ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę. Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius.