Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam
Norėčiau tikėti, jog po pirmojo mano bandymo nesuprantama ir vingiuota kalba susieti krikščioniškąją ir prigimtinę santuokas, šį kartą vėl pavyks laimėti mielo skaitytojo dėmesį. Šiuo kukliu ir toli gražu neprofesionaliu pamąstymu jį vėl kviesčiau paieškoti aiškesnio vyro ir moters sąjungos – santuokos - supratimo ir kartu prisiliesti prie gana sudėtingos temos: šeimos tikslo ir jos pagrindo. Juk kad ir keista, kunigaujant kuo toliau, tuo vis sunkiau jaunavedžiams pavyksta išversti į nūdienos kalbą pagrindinį krikščioniškosios santuokos sutikimo objektą – neatšaukiamai priimti kitą ir jam save visą dovanoti (plg. C. 1057 §2: vir et mulier foedere irrevocabili sese mutuo tradunt et accipiunt). Kai kas tai vadina „tikra“ meile ir turbūt neklysta. Sutikite, tai nelengva tema. Šiuo straipsniu nesiruošiu pasakyti nieko naujo. Kai kam tai bus tik „nuvalkiotos“ bažnytinės tiesios ar postringavimai apie sugedusį nūdienos pasaulį. Visgi juo norėčiau savotiškai pabandyti pasiaiškinti kai kuriems savo skaitytojams. Su jais visiškai sutinku: ne mums, kunigams, reikia kalbėti apie santuokos prasmę, grožį ar tikslus. Reikalingi susituokusiųjų pasauliečių liudijimai šia tema. Visgi – labai dažnai nutinka, jog vertinimas „iš šalies“ kartais būna tikslesnis. O gyvenantiems šeimoje kartais trūksta laiko ar galbūt ir noro įvertinti ar pamatyti tai, ką jie turi ir kiek daug jie gali. Čia ir būtų mano leitmotyvas įkišti savąjį trigrašį.