Dar kartą apie meilę…
Taip, vėl apie tą pačią meilę. Gal todėl, kad meilės tema dar vis iki galo neišanalizuota, o gal todėl, kad ir pati šiuo metu jaučiu kažką panašaus. Šiais laikais meilę galima apibūdinti ne kaip jausmą, o kaip tam tikrą materialų dalyką, kurį galima nusipirkti. Būtent taip turtingi pagyvenę vyrai nusiperka jaunų merginų kūną, mintis, bet tik labai retai – meilę. Tačiau galbūt tai jiems ir atstoja tą meilę? Juk ir tokios parsiduodančios merginos labiau vertina ne žmogų, o pinigus. Tokia šių laikų realybė. Prie to jau priprantame ir toleruojame: tokių santykių niekas nesmerkia, priima kaip natūralų dalyką. Vis dėlto meilė yra jausmas, o ne prekė arba tiesiog nuvalkiotas, visur minimas, žodis, kuris turėtų reikšti kažką labai gražaus. Bet kiek žmonių, tiek ir nuomonių: vieniems meilė yra kito žmogaus šypsena arba vidinis jo pasaulis, kitiems – tai tiesiog visur sutinkamas žodis. Ligoniui meilė yra nuoširdus artimųjų rūpestis, vaikui meilė – tai gražus žaislas ar koks nors saldainis, išsipusčiusiai „fyfai” meilė yra pilna piniginė, benamiui meile gali tapti keli praeivio numesti centai, menininkams meilė yra įkvėpimo šaltinis, šeimininkų apleistam šuniukui meilę atstoja bent kiek šiltesnis žmogaus žvilgsnis… Visgi taip yra tik teoriškai, o iš tikrųjų mažai kas iš musų supranta, kas yra tikra meilė. Ar šiuolaikinis, visada užsiėmęs, amžinai kažkur skubantis žmogus gali pastebėti artimųjų nuotaiką?