| | |

Kodėl Dievas yra savanaudis?

Yra viena tiesa, kuri – kartą suvokta – atrakina atnaujintą Dievo supratimą. Vienas aukščiausias troškimas valdo Dievo sąveiką su mumis. Pirmučiausias Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, yra pašlovinti save. Ką? Kuo Dievas save laiko? Savo paties Visatos centru? Taip. Dievas rūpinasi savo garbe. Dievas yra egocentriškas. Kas nors pasakytų – savanaudis. Priimant Jį kaip teisėtai egocentrišką, Jis buvo baisiai dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų mūsų išgelbėjimui. Tačiau jeigu mes ką nors tikrai žinome iš Biblijos, tai yra tiesa, kad Dievui nepaprastai rūpi Jo vardo garbė – tiesiog pažvelkite į maldą, kurios Jėzus mus mokė. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad Dievo vardas būtų pagarbintas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13). Ar tai neteisinga? Man tikrai būtų neteisinga būti egocentriškam, tartum aš būčiau Dievas. Bet kodėl? Todėl, kad aš nesu Dievas. Tačiau Dievas yra Dievas, ir dievybės teisė yra daryti, ką nori. Tai Puodžiaus išimtinė teisė daryti, kas Jam patinka, su savo moliu (Rom 9,21). Pagalvokite apie tai. Jėzus sakė, kad didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Dievas nėra nepaklusnus šiam įsakymui. Jis nėra stabmeldys. John Piper rašo: “Labiausiai mylinti Dievą širdis visoje visatoje yra Dievo širdis”. Maždaug 400-aisiais metais po Kristaus Augustinas gerai paaiškino šį dalyką. Kiekvienas daiktas, aiškino Augustinas, yra arba įrankis, arba tikslas. Įrankiai yra daiktai, kurių tikslas yra ne juose. Pieštukas yra įrankis, kurį naudojame rašymui, tapyba yra įrankis, kuriuo atskleidžiame grožį. Įrankiai iš tikrųjų naudojami kitų tikslams. Dievas vienintelis nėra įrankis, įrodinėjo Augustinas, bet tikslas, kuriam viskas egzistuoja. Visa kita yra priemonės tikslui.

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės
| |

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės

Neseniai stebėjau, kaip viena mylima bendruomenė buvo dvasiškai pakerėta. Į bažnyčią atvyko vienas krikščionių tarnautojas pravesti trijų dienų programą, kurios tikslas buvo paskatinti tikinčiuosius daugiau melstis. Per vieną užsiėmimą kažkoks žmogus išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad į jo maldą neatsakoma. Jis ilgus metus ištikimai meldėsi su savo dukra ir už ją, tačiau ji vis dar negyveno su Dievu. Jis buvo palūžęs ir prislėgtas. Kaip maloningasis Dievas kalbėjo šiam žmogui? Palaužta nendrė šaukėsi pagalbos. “Turėtum labiau stengtis. Turėtum daugiau melstis”, – kalbėjo jam. Mane suėmė pyktis. Kadangi pažinojau tą bažnyčią jau daug metų, pasibaisėjau. Tai, ką girdėjau, vienos seminarijos profesorius pavadino sola bootstrapa, pasitikėjimu savimi – mes keliame save už savo dvasinių batų raištelių [bootstrap – batraištis; angl. to pull oneself by one’s own bootstraps reiškia “iš savo jėgų išsilaisvinti, pagerinti/pasiekti ką nors”; aliuzija į pagrindinius protestantų principus sola scriptura, sola fide ir t.t. – “vien…”; red. past.]. Taip kalbantys mokytojai, be abejo, nori tik gera. Visa problema – ne jų nuoširdumo stoka. Diagnozė kur kas sunkesnė. Problema yra erezija. Bet kokia erezija žeidžia sielą. Kai žvelgiu į šiandieninį evangelinį pasaulį, matau milijonus nuoširdžių tikinčiųjų, kuriuos mokytojai, nesuvokiantys biblinės maldos pagrindų, prislegia netikros kaltės našta. Tiesiai šviesiai tariant, Kristaus avelėms meluojama.