Diplominio darbo gynimo ypatumai Lietuvos universitete
Ką tik praūžė Lietuvoje dar viena diplominių darbų gynimo banga į pasaulį paleidusi tūkstančius jaunųjų mokslininkų ir šiaip intelektualiųjų specialistų, nors teoriškai universiteto paskirtis ruošti tik mokslininkus. Vieni jų kels Lietuvos ūkį, brandins visuomenę, treti – kels aukštojo mokslo lygį toliau kopdami aukštojo mokslo pakopomis, tačiau daugelis kels kitų valstybių ūkius ar studijuos užsienyje. Ir ne be priežasties. Šią vasarą Vytauto Didžiojo Universitetas eilinį kartą organizavo tarptautinių santykių ir diplomatijos programos magistrinių darbų gynimus. Viešieji gynimai nesusilaukė didesnio nei visuomenės, nei pačio instituto personalo dėmesio. Didelėje auditorijoje be komisijos ir besiginančiųjų pasirodydavo vos vienas kitas kažkuo su institutu susijęs veidas. Tokia atmosfera asocijuojasi su vykusiais komunistų partijos plenumais, kai jų eiga ir baigtis būdavo užprogramuota ir visiškai aiški bei banaliai nuobodi. Tokioje padėtyje atsidūrusi vertinimo komisija pasijunta visagalė, nes nėra jokios kritinės masės, kuri galėtų kontroliuoti komisijos darbo kokybę. Labai nemaloniai nustebino pats gynimo procesas. Pristačius savo atliktą tyrimą sekė oponento recenzija. Atrodo viskas kaip ir turėtų būti. Tačiau esminė gynimo dalis (pabrėžiu – gynimo) – diskusija pasibaigia neprasidėjus. Bandydamas atsakyti į oponento kritiką, išdėstyti savus argumentus ir taip iškeldamas problemą į aukštesnį auditorijos lygį tarsi atsitrenki į sieną.