Kvaila įsimylėjusi ar nemylinti išmintinga?
Kartkartėmis perkratydama savo minčių bagažą, žvelgdama į praeitį pajunti nelabai malonų kutenimą sielos gelmėse. Prisimeni, kaip TAS NIEKŠAS tau meluodavo išsijuosęs, kaip tu kankinaisi nuo ašarų permirkusią pagalvę apsikabinus, nematydama aplink save pasaulio. Viską darei ne taip. Ir tokiais momentas nejučia nuo lūpų nuplasnoja desperatiška pusiau aimana, pusiau amžinas priekaištas sau – kokia gi kvailė aš buvau! Ir žinai, kas šioje situacijoje labiausiai džiugina? Tai, kad dabar tu turi su kuo palyginti: kokia buvai kvailiukė ir kokia išmintinga laikui bėgant tapai... Ak, kokia tu buvai nuoširdi. Atlapaširdiškai eksportuodavai savo jausmus be jokių kabučių. Žvelgdama ištikimo bėrio akimis kartodavai, kaip jį myli, kaip tave užveda jo kvapas, kaip nori būti tik su juo ir nieku kitu niekada daugiau gyvenime niekur niekaip nė už ką. Tu mėgai svajoti ir statyti iš savo svajų būsimo rojaus planus. Nes dabar jau tu esi rami, dabar tau laimė išsiviepė pilna burna – tu atradai savo antrąją puselę... JĮ... Nuo vaikystės mus moko nemeluoti. O nuoširdumas – tai viena iš gyvenimo vertybių, nušviečianti bendravimo esmę ir prasmę. Bet gyvenimas žiaurus ir dažnai nuskalpuoja mus beveik taip pat negailestingai, kaip drūta moteriškė nusuka vištai sprandą, kad galėtų pateikti šeimynai gardžius pietus. Pasirodo, niekam tavo nuoširdumo nereikia. Juk santykiams reikia ne nuoširdumo, o tikrų tikriausio žaidimo, kuris turi savo taisykles.
