V. Liesionis: „Pirmoji meilė 10-12 klasėse"
Koks įdomus yra gyvenimas. Net nesvarbu, kokio amžiaus esi. Jis priklauso tik nuo to, kokį jį nori pasidaryti pati asmenybė. Nebūtinai turi būti jaunas žmogus, kad galėtum pamatyti pievoje šokuojantį žiogą, kas rytą vėl iš naujo tekančią saulę, kad būtų malonu, kai ankstyvą rytą mama pasako: „Labas rytas". Toks gyvenimas kiekvieno iš mūsų buvo, yra ir, ko gero, bus. Tik įdomu, kaip žmonės gyveno anksčiau kitose gyvenimo situacijose ir vietose. Kas tada juos labiausiai domino, ko jie bijojo? Todėl ta proga nusprendėme pakalbinti Vytautą Liesionį ir pasiteirauti apie jo paauglystės ir jaunystės laikus, norus, troškimus, sužinoti, ar jie išsipildė. - Trumpai papasakokite, kur būdamas mažas augote. - Gimiau Marijampolės rajone Daugirdų kaime. Ten su tėvais išgyvenau 7 metus. Po to - 2 metus Lazdijų rajone, Aštriosios Kirsnos kaime. Kai man buvo 10 metų, šeima persikėlė į Seirijus, kur gyvena iki šiol. Seirijuose baigiau vidurinę mokyklą. -Mokykloje buvote pirmūnas, įvairių olimpiadų nugalėtojas ar labiau propagavote bėgimą iš pamokų? - Iki 10 klasės pirmūnas nebuvau. Tačiau iš visų rajoninių moksleivių olimpiadų grįždavau su diplomu. Fizika ir chemija buvo mano „arkliukai". Tačiau rimtai mokytis pradėjau tik vienuoliktoje klasėje. Šiek tiek per vėlai... Nespėjau atsigriebti to, kas buvo praleista prie televizoriaus, pražaista ar pradirbta. Mėgau skaityti, todėl daug skaičiau. Tas padėjo išsilaikyti moksluose „virš vandens".