Author: Zenonas Jurgelevičius

Šiandien vakare kilo mintis pasidomėti kuriame spaudos leidinyje dabar dirba žurnalistas Albertas Oniūnas. Aš su juo susipažinau 2002 m., ir jis susidomėjo mano turėta informacija apie Lietuvos įstatymų leidėjų įvykdytą „teisinės” bazės sukūrimą Lietuvos piliečių žemės valdų išgrobstymui bei konkrečiu, 136 ha ploto, šimto trisdešimt šešių milijonų litų vertės žemės valdų išgrobstymu Kauno rajone Ringaudų kaime. Tuomet mes buvome kelis kartus susitikę asmeniškai, aš jam įteikiau dokumentų kopijas, o neaiškumus aiškinomės telefonu ir e-paštu. Tačiau straipsnis numatytu laiku „Akistatoje” išspausdintas nebuvo. Ponas Oniūnas man neskambino ir aš nusprendžiau kad „Akistatos” redakcija tą straipsnį spausdinti atsisakė. Kadangi taip jau buvo buvę kituose laikraščiuose – nusprendžiau žmogui neįkyrėti ir taip pat jam neskambinau. Kad surasti mane dominančią informaciją – šįvakar į „Google” paiešką aš įvedžiau jo pavardę. Radau du laikraščių straipsnius ir praėjus kelioms valandoms po jų perskaitymo vis dar niekaip negaliu atsigauti. Tai straipsniai „Kauno dienoje”: Žurnalistas pasirinko savo herojų likimą ir „Vakarų Eksprese: Spėjama, kad nusižudė “Akistatos” žurnalistas. Juose aprašyta baisi šio žurnalisto mirtis – savižudybė nusinuodijant savo paties automobilio išmetamomis dujomis. Atsisveikinimo raštelio žurnalistas nepaliko. Velionis žurnalistas Albertas Oniūnas rašė apie korupciją Lietuvos teisėsaugoje ir rašė gerai.

Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu” vadinamo „sąmonės rūko” žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas” yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo” bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime – aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu. Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko” atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės – jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų” melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų” savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė – nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi” – nes jei Jūs tai žinotumėte – tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų” diktatą) gyventumėte jau dabar… Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo” ir „mistikos” sritis.

Posovietinėje Lietuvoje valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai Tautai aiškina, kad sovietinės okupacijos laikotarpyje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų valdytas žemės valdas buvo teisiškai nutrauktos ir todėl posovietinėje Lietuvoje tos piliečių nuosavybės teisės atkuriamos specialiai tam tikslui priimtais įstatymais – kartu vykdant ir žemės reformą. Tokie LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų aiškinimai visiškai neatitinka realią tikrovę. Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui reglamentuoti skirti specialieji įstatymai savo teisine esme atvirai prieštarauja civilinės teisės normoms. Jie niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su Lietuvoje galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis (aukštesnės teisinės galios teisiniais aktais). Šie įstatymai yra pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia pradėjo sovietinę žemės reformą. Iki sovietinės žemės reformos žemės savininkų nuosavybės teise valdytos iki 30 ha ploto žemės valdos – sovietinės žemės reformos vykdymo metu oficialiai buvo paliktos tų žemės valdų savininkų amžinam naudojimui. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės.

Kuomet tenka apie ką nors kalbėti arba rašyti, paprastai išskiriami pagrindiniai aptariamo objekto bruožai. Kalbėdamas apie posovietinę Lietuvą, aš tokiu išskirtiniu bruožu laikau jos teritorijoje gyvenančių žmonių visuotinį melą tiek patiems sau – tiek kitų šalių piliečiams. Žvelgiant iš šalies į šį keistą reiškinį susidaro įspūdis, kad nusimelavome iki tokio lygio, kad jau nebepajėgiame suvokti kas yra tikrovė, o kas yra pačių susikurtas melas. Todėl aš nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje tuomet – kuomet mes patys savęs neapgaudinėjame (arba nesileidžiame apgaudinėjami). Nuo 1991 metų aš aktyviai dirbu įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Aš specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos piliečių teisėtai įsigyto (ir nuosavybės teisėmis valdyto) nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynime. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nustatytų teisinių normų: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams…“.

Kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo 1990-03-11 – tuo labiau aiškėja, kad posovietinė realybė iš esmės skiriasi nuo gražių to meto deklaracijų. Pagrindiniu to skirtumo indikatoriumi yra tai, kad posovietinės Lietuvos valstybė savo piliečiams neužtikrina žmogaus teisę naudotis jo paties įsigytu (arba paveldimu) nekilnojamuoju turtu. Pagal tai, ar ši teisė užtikrinama ar neužtikrinama – mes sprendžiame: ar teisinė valstybė realiai egzistuoja (atlieka savo tiesiogines funkcijas). Posovietinėje Lietuvoje šios žmogaus teisės yra ne tik kad neužtikrinamos, bet įstatymų leidėjai nuolat sąmoningai kuria ir įgyvendina vis naujus šių teisių paneigimą („žemės reformą“ ir tariamą „nuosavybės teisių atkūrimą“) reglamentuojančius „įstatymus“. Šių „teisės aktų teisinių normų“ įgyvendinimas yra apmokamas valstybės (t.y., mokesčių mokėtojų, tame tarpe ir tų, iš kurių neteisėtai atimamas nekilnojamasis turtas) – lėšomis. Minėti „teisės aktai“ savo teisine prasme atvirai prieštarauja imperatyvioms galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR pasirašytų bei ratifikuotų Tarptautinės teisės aktų teisinėms normoms. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo priimtame Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iškilmingai įsipareigojo: „…Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams… garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.

Pirmojoje posovietinės „žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ teisinės analizės dalyje: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ mes išsiaiškinome, kad: posovietinė realybė (tikrovė) nėra tokia – kokią ją teigia esant Lietuvos Respublikos (LR) „valdžią turintieji“. Išsiaiškinome, kad tiek posovietinė „žemės reforma“ tiek posovietinis „nuosavybės teisių atkūrimas“ savo teisine esme yra neteisėtos priemonės, kurios skirtos iš žmonių atimti (jų) žemės valdas ir tą atėmimą įforminti teisiškai (kaip teisėtus veiksmus). Taip pat išsiaiškinome, kad tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus – tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai).

Normalioje teisinėje valstybėje šiame straipsnyje pateiktos informacijos užtektų, kad neteisėtas veikas vykdę valstybės pareigūnai visam laikui atsistatydintų iš savo užimamų pareigų. Deja, mes gyvename posovietinėje Lietuvoje ir todėl mums dar ilgai teks aiškinti: kodėl posovietiniams pareigūnams yra privalu laikytis visuotinai priimtų moralės ir teisės normų reikalavimų – taip kaip jų privalu laikytis eiliniams piliečiams. Taip yra todėl, kad į H. Fordo klausimą: “kas kvartete dainuos tenoru?” – posovietinėje Lietuvoje atsakoma: „tas, kurį paskirs politikai“ (to asmens galėjimas dainuoti tenoru pas mus nebūtinas) . Kadangi posovietinėje Lietuvoje yra amžini politikai (jie taip pat yra ir „specialistai“ ir „elitas“ ir „aukštuomenė) – tai man įrodyti jų neatitikimą užsiimtoms pareigoms bus gana sudėtinga. Mane nudžiugino tai, kad šiame nelengvame darbe (man to neprašant) nusprendė padėti Kauno apskrities administracija. Todėl aš labai dėkoju Kauno apskrities administracijai už pagalbą aiškinantis: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje. Gerb. skaitytojus nedelsdamas supažindinu su (šio straipsnio pirmąsias dalis jau spausdinant „Lietuvos Aide“) minėtos administracijos mano motinai atsiustų dokumentų turiniu.

Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė – nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai – kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose. Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo – jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).

Šioje (ketvirtojoje) straipsnio „Kas yra kas posovietinėje dalyje“ aš jau citavau 1996-11-12 d. Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255, adresuoto Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai turinį: „Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996-10-29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu“ ir išaiškinau tokio sprendimo tiesiogines teisines pasekmes. Taip pat atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad LR Civilinis Kodeksas (1.137 str. 3 d.) nustato, jog piktnaudžiaujančių teise asmenų subjektinė teisė negali būti ginama. Pabrėžiau, kad 1996-11-12 d. Kauno apskrities administracijai oficialiai priskyrus Marijonos Jonaitienės ir Elzbietos Jurgelevičienės paveldimas žemės valdas „grąžinamai žemei“ ir joms pradėjus mokėti valstybei žemės mokesčius – nuo to momento tų žemės valdų savininkių nuosavybės teises gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos.