|

Lietuvos kulinarijos paveldas: Išterlioti Aleliumai ir Kūčios su Kalėdomis

Adventas jokiu būdu nėra žydų krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai kalaviju bei krauju „apkrikštijus“, o tiesą kalbant – praplovus lietuviams smegenis – įdiegtas svetimo gyvenimo būdas, kai iš tikinčiųjų reikalaujama susikaupimo, apmąstymo savo nuodėmių ir susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių. Jei esi katalikas – privalai visada būti prasikaltęs, atgailaujantis, amžinai nepatenkintas savimi ir surukęs kaip devynios pėtnyčios… Adventas, o tiesą kalbant – Aleliumai, yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių gamtatikių gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – mūsų protėvių šventė bent 10 tūkstančių metų senesnė už krikščionybę ir primestus mums svetimų stabų ir ikonų garbinimo pastatus – bažnyčias (božežicije), kurios gamtatikiams sujaukė protus ir savais „mokymais“ užteršė gamtatikių sąmonę, niekinamai juos apšaukusios pagonimis ir stabmeldžiais. Nors iš tiesų tokiais mūsų protėviai tapo tik po prievartinio krikšto, kai tapo ne laisvais žmonėmis, o kunigų ganomais paganomais avinais (pagonimis), kai božežicjose suklupę meldžiasi žydų šventųjų stabams ir pieštiems ar tapytiems svetimtaučių atvaizdams.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako paslaugos
|

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako paslaugos

Maitinimo įmonės originalios koncepcijos paruošimas ir valgiaraščio sudarymas (iki 50 patiekalų), o dirbančiose maitinimo įmonėse nepertraukiant darbo naujo valgiaraščio įdiegimas ir personalo išmokymas naujų patiekalų ir gėrimų gamybai. Patiekalų ir gaiviųjų gėrimų receptų sukūrimas. Patiekalų technologinių kalkuliacinių kortelių, tinkančios kompiuterinei apskaitai, paruošimas ir sukrovimas į kompiuterinės apskaitos programas. Patiekalų savikainos skaičiavimas. Maisto produktų sąrašo sudarymas. Patiekalų ir gėrimų gamybos instrukcijos virėjams sudarymas. Lietuvos kulinarijos paveldo valgiai ir gėrimai. Svaigiųjų gėrimų kolekcijos sudarymas. Svaigiųjų gėrimų kainoraščio sudarymas, darbuotojų kaip laikyti, eksponuoti ir pateikti vynus ar kitus svaigiuosius gėrimus apmokymas. Instrukcijos, kaip reikia saugoti, eksponuoti, siūlyti ir aptarnauti klientus svaigiaisiais gėrimais paruošimas. Karštųjų gėrimų (kavų ir arbatų) kainoraščio sudarymas. Karštųjų gėrimų (kavų ir arbatų) gamybos instrukcijos barmenams sudarymas.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (3 dalis)

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (3 dalis)

Viename iš straipsnių minite, kad maistas Sovietų Sąjungos laikais buvo „neskanus, bet užtat vienodas“. Kaip galėtumėte trumpai apibudinti šiandieninį maistą? Ar, Jūsų manymu, šiandien yra daugiau įvairovės? Sovietų sąjungos iš vis nėra buvę, nes tais laikais buvo Tarybų sąjunga, kuri turėjo vieningą vadinamą Anastazo Mikojano virtuvę visoms taip vadinamos predprijatija obščestvenogo pitanija – obščepit – visuomeninio maitinimo įmonėms. Ir visos privalėjo gaminti gaminius – maisto produktus pagal patvirtintus GOST‘us. Tokio maisto produktų pasirinkimo, koks yra šiandien nebuvo, bet nebuvo ir tokios ypatingai žemos kokybės. Iš vis nebuvo maisto surogatų. Jei pieninė iš kolchozų surinkdavo 1000 litrų pieno, tai ir pieno į butelius galėdavo supilstyti tik 1000 litrų, o ne 100000 ir dar prigaminti 10000 kg varškės kaip šiandien. Jei grietinėlės ant pieno nusistovėdavo tik 10 litrų, tai pieno kombinatas negalėdavo jos pagaminti 10000 litrų, ir dar 10000 litrų grietinės, ir dar 10000 kg sviesto, kaip daro šių dienų pieno kombinatai. Už tą dalyką pieno kombinato valdžią tremdavo į Sibirą, arba pūdydavo kalėjimuose, bausmės buvo negailestingos, bet teisingos. Tiesa, visi dirbę maisto pramonėje, nuo direktoriaus iki šlavėjos, – vogė kiek tik pajėgdavo, bet tai buvo pačių žmonių rizika. Nepagaus – gyvensi kaip inkstas taukuose. Pagaus – kalėjimo neišvengsi. Vogti reikėjo mokėti. Lietuviai vogti iš tarybų valdžios mokėjo, nes turėdami pinigų, jie buvo nupirkę visus OBHeso, higienos, milicijos darbuotojus, prokurorus ir teisėjus. Tas ir šiandien ryškiai matosi Lietuvos teisėsaugoje. Pažiūrėkite kokius ir gyvenamus namus, ir sodų namelius išsistatė vien Klaipėdos tarybinių mėsos, pieno ir duonos kombinatų valdžia, net ir dirbantieji…

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų. Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgių. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį. Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams… Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente
|

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente

Gruodžio mėnuo, adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu? Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau – praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – bene seniausia mūsų protėvių šventė ir keliolika tūkstančių metų senesnė už krikščionybę, už bažnyčią (božežicije) ir net už Kristų. Kūčios – mūsų sarmatų (aisčių, baltų) genčių šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai
|

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai

Senovėje aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų turinčius bei visiškus varguolius. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra skirtingos užeigos, skitingiems tikslams įrengiamos,- vienos jų atsirado anksčiau, kitos – vėliau. Ir jų paskirties nereikėtų maišyti, nebent per neišmanymą, nežinojimą. Juk šiandien neiname į svaigųjų gėrimų kioskelį ir nereikalaujame, kad mus aptarnautų padavėjas kaip restorane, picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje… Dvarų, vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli dvarų pakelėse, papiliuose ir prie vienuolynų sienų. Smuklėse nemokamai be atlygio dirbdavo vien žydai. Visą pelną pasiimdavo degtinės varyklų, midaus viryklų ir alaus bravorų savininkai – dvarininkai arba dvasiškiai. Klausimas – kas likdavo žydui? Štai čia ir buvo tikrasis žydiškas „gešeftas“ (biznis): talmudas žydams draudžia maitinti, valgydinti, mokinti savo valgių gamybos, duoti savo patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (netikėliams), tačiau skatinamas buvo apsukinėjimas – žydiškai – „šmugel“ (galima spėti žyduose atsiradęs nuo lietuviško žodžio „smuklė“, nes savo tarpe žydai smukles vadino „austerijomis“), skysčių pilstymas savo naudai – „šinkor“. Todėl žydai mielai dirbdavo smuklėse, kur susirinkusieji pijokai, degradavę girtuokliai norėdavo tik vieno – prisiliuobti iki žemės graibymo. Smuklėse žydai šinkuodavo dvarų, klebonijų ir vienuolynų degtinę, alų ir midų.

Ateina laikas valgyti žiurkes bei kates su šunimis (1 dalis)

Ateina laikas valgyti žiurkes bei kates su šunimis (1 dalis)

Žiurkės su ilga šniukštinėjančia ūsuota nosimis, su grėsmingai atsikišusiais geltonais dantimis, plika žvynuota uodega nekelia apetito, o greičiau pasibjaurėjimą. Dar blogiau, – jos apkandžioja vaikus lovytėse ir išnešioja aibes užkrečiamų ligų. Televizijoje ir spaudos organuose dažnai pasirodo reportažai apie stambiųjų miestų sanitarinės-epideminės stoties darbus nuo Bombėjaus ir Berlyno, nuo Sidnėjaus iki Maskvos, mėginančių bent kiek sukliudyti žiurkių plitimą. Kasdien didėjant žiurkių skaičiui Žemėje, kasmet registruojama per 2,5 tūkstančių susirgimų maru. Per paskutinius 15 metų 25 pasaulio šalyse buvo registruoti 38 tūkstančiai maru užsikrėtusių ligonių, iš kurių 2845 žmonės mirė. Iš tiesų šis skaičius ne toks jau baisus, jei nuo vėžio kasmet numiršta 242000 moterų ir 272000 vyrų. Prisiminkite per Lietuvos TV rodytus reportažus apie pilkųjų žiurkių (didžiųjų pacų) antplūdį Melnragėje. Arba 2000 metų Anglijos sanitarinės-epideminės stoties ataskaitą, kad šalyje kas Jungtinėse Karalystėse kas antrame name gyvena per 80 milijonų tų atgrasių būtybių, kai to tarpu, žmonių tėra tik 58 milijonai. Rusijos vyriausias sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenko šiomis dienomis pareiškė, kad pagal Rospotrebnadzoro (Роспотребнадзора) duomenis Maskvoje gyvena apie 10,5 milijono žmonių ir virš 90 milijonų žiurkių. Kitaip sakant, Maskva yra pasaulio žiurkių sostinė…

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronkos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, žemaičių užtrinas, aukštaičių įsnauja, sūduvių skilandis, darata, kindziukas, aukštaitiškas kekulas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai – jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!.

Ateina laikas valgyti žiurkes bei kates su šunimis (2 dalis)

Ateina laikas valgyti žiurkes bei kates su šunimis (2 dalis)

Hopkinsas pasakoja, kad pelyčių mėsa yra ypatingai švelni ir jas visi valgė su kaulais ir viduriais, retsykiais padažydami aitrių raudonųjų paprikėlių bei pūdytos žuvies padažuose. Tiesa, Samniang atsivežė ir elektrinį voką (kiniškas katilas), tačiau fermerio šeimyna mieliau visą maistą gamindavosi senoviškai – lauke ant grotelių virš žarijų. Kai Hopkinas grįžo į Havajus, kur dabar jis gyvena ir apie pelių valgymą papasakojo savo draugams, tie tik žiopčiojo: „Ir tu tai valgei?..“ Galų gale, graužikus ne dažnas žmogus mėgsta. Nebent kanadiečiai, kur ondatros yra privalomas delikatesas visose aukštesnio lygio restoranuose, ir lietuviai, kur nuo senų senovės voverės bei bebrai ir ypač bebro karšto rūkymo uodega yra didžiausias gardumynas. Turbūt nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug įvairiausių bebrienos patiekalų receptų, kiek jų turi lietuviai. Tačiau kalbant apie žiurkes ir peles, kad ir kokie simpatiški yra Volto Disnėjaus Miki Mausas su Mini, kad ir kaip jie populiarina savo švelniakailius ir išmintingus giminaičius, tačiau vien paminėjus žiurkes ar peles, daugeliui pašiurpsta oda ir vargu bau ar daug atsirastų norinčių tuos padarus pamatyti savo nuosavoje lėkštėje. Nors, tiesą kalbant, vos ne kiekvieną dieną dažnas tos švelnios žiurkių ir pelių mėsytės suvalgo su maisto parduotuvėse pirktomis dešromis, ypač pigiomis virtomis dešromis, sardelėmis, sasiskomis, įvairiais paštetais, šaldytais virtiniais (koldūnai su mėsa), cepelinais, blyneliais su mėsa, „žemaičių“ blynais su mėsa, mėsainiais, dešrainiais, beliašais, čeburekais, „kibinais“ ir ypatingai daug su doner kebabais, kuriems malta mėsa dažniausiai gaminama pasibaisėtinai antisanitarinėmis sąlygomis…