Snieguolė Kirijanovienė

Nėra stebuklingo recepto, kaip valdyti ir pakeisti savo nemalonias emocijas bei elgesį. Tačiau turėdami didelę minčių skalę galime išmokti rinktis mintis. Mes galime galvoti tiek apie išorinius reiškinius, tiek apie patį mąstymo procesą; galime galvoti įvairiais būdais – teikdami sau pagalbą arba save žalodami. Kokios dažniausios nerimo priežastys? Tarkime, jūs labai stengiatės gerai atlikti užduotį, pasiekti sporto aukštumų, palaikyti gerus santykius, bet bijote, kad nepavyks. Žmonės, kurių pritarimas ypač svarbus, gali jumis nusivilti. Natūralu, kad dėl to jaučiate didelį nerimą, nes bijote būti atstumti. Nerimas paprastai turi kelias priežastis. Pirma – egzistuoja sunki užduotis, kurią reikia įvykdyti, o stebėtojai jūsų atžvilgiu nusiteikę kritiškai. Šių išorinių priežasčių pakeisti negalima. Antra nerimo priežastis – tai jūsų mintys apie situaciją, galimybę susikirsti ir baimę būti atstumtiems. Šias mintis galima kontroliuoti, o jeigu reikia – ir koreguoti. Taigi galime mąstyti tiek racionaliai, tiek iracionaliai. Racionaliai mąstome maždaug taip: „Tikiuosi, gerai įvykdysiu užduotį ir sulauksiu svarbių žmonių (tėvų, draugų, sutuoktinio, bendradarbių ar kt.) pripažinimo. Žinoma, man gali nepasisekti, ir aš negausiu to, ko tikiuosi, tačiau nesėkmė ir atstūmimas nėra baisiausi dalykai pasaulyje. Pasimokęs iš nesėkmės galėsiu vėl bandyti. Jei man nepritars žmonės, kurių nuomonė svarbi, – nenumirsiu, nors bus labai nesmagu.

„Automatinės“ mintys – tai labai staigiai šmėkštelėjančios mintys ir vaizdai, galintys plaukti kartu su pagrindinėmis mintimis. Gal kam atrodys neįtikėtina, tačiau mūsų galvoje vienu metu gali plaukti du minčių srautai. Ir tas antrasis minčių srautas lyg koks kontrolierius ar teisėjas „autoritetingai“ komentuoja ir vertina mus pačius. Dažnai žmogus būna taip įpratęs prie kai kurių savo minčių, ypač vertinančių jį patį, kad ne visiškai jas įsisąmonina ir gali net nekreipti į jas dėmesio. Kodėl dažniausiai negirdime savo „automatinių“ minčių? Manyčiau, daugumai tos mintys tokios iki skausmo žinomos, savos, gyvenančios viduje daugelį metų, kad tiesiog tapusios tarsi žmogaus dalimi, į kurią jis nebekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, susirinkimo metu išsakome savo nuomonę, bet kalbėdami netikėtai galime pastebėti trumpai šmėkštelėjančias mintis: „mane gali neteisingai suprasti...“, „pagalvos, kad esu išsišokėlis...“, „mane atstums...“, „aš nepatiksiu...“ Mintys tarsi pračiuožia mūsų galvoje, o mes liekame išsigandę ir tikriausiai net nežinome kodėl. Blogiausia, kad mes neabejojame tokių minčių pagrįstumu ir nesvarstome jų tikroviškumo ar logikos. Šios mintys kyla savaime ir itin staiga, todėl ir vadinamos „automatinėmis“ mintimis ­– žmogui nereikia jokių pastangų, kad jos atsirastų. Štai todėl taip svarbu kaskart patyrus nemalonų jausmą stengtis prisiminti, kokios konkrečios mintys kirbėjo galvoje prieš pat tam jausmui atsirandant.