Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža. Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d. Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį. Sena rusų patarlė byloja – „kai per mažai išgeri vodkos, būna ir negražių nuotakų“. Ekonomikoje ši taisyklė negalioja. Juk negali patogiai įsitaisęs dainuoti sau „Koks gražus Kalėdų metas“, kai matai, kad dega kaimyno troba. Nes nujauti, kad arba ugnis persimes ant tavo namo, arba tau teks priglausti ir maitinti be pastogės likusį kaimyną. Esame paskutinių Europos dienų liudininkai. Ne fizine, veikiau filosofine metaforiška prasme. 1922 m. vokiečių rašytojas Karlas Krausas buvo nuspėjęs paskutiniąsias žmonijos dienas („Paskutiniosios žmonijos dienos“ – tragedijos pavadinimas. – I.T.), o dabar prieš mus – „Paskutiniosios Europos dienos“. Jos ne šiaip sau prieš mus, jos mums nuolat kelia nerimą.

Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia. Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės. Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė. Gerai Kęstutis Masiulis ne vieną kartą yra sakęs: aš bijau, aš nesu garantuotas, kad jie ko nors nesugalvos. Taip, jie sugalvojo. Mano versija tokia. Galimai A.Butkevičius su V.Uspaskichu susitarė: mums, socialdemokratams, viešai tave gelbėti niekaip neįmanoma. Ką pasakys rinkėjai, ką pasakys Prezidentė! Kaip sau nori, mes balsuosime už jūsų imuniteto panaikinimą. Bet jeigu jums pavyks šį reikalą vilkinti, nustumti į pavasario sesiją – jūsų reikalas, mes netrukdysime. Visada galėsime pasakyti: mes būtumėm balsavę taip, kaip nori Prezidentė, kaip nori mūsų rinkėjai, didžioji visuomenės dalis, bet kad to balsavimo nebuvo! Mes nekalti. Mes čia niekuo dėti.

Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime. Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti. Gerbiamieji! Argi tai, ką vakar girdėjome, yra buhalterija, o ne politika?! Oratorius tūkstantį kartų buvo teisus – ne tik buhalterija. Pirmiausia tai – aukščiausios prabos politika, kurios jūs per šešerius metus (ką ten šešerius!) nesugebėjote nei suprasti, nei įveikti. Aukštasis pilotažas! Toli jums, gerbiamieji, iki tokios politikos, lemiančios visos valstybės gyvenimą, t.y. trypčiojimą vietoje, nesugebėjimą nieko nei nuteisti, nei išteisinti, nei pastatyti, nei sugriauti, valios ir proto paralyžių lemiančios politikos. Visi jūs, gerbiamieji ponai, nykštukai šalia Viktoro, kuriam geriau tiktų Rasputino vardas.

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę. Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).

Nenuostabu, kad mąstantis žmogus, įdėjęs daug triūso į asmeninį išsilavinimą ir tuo besididžiuojantis, atmestų mintį, kad jo gyvenimą stipriau formuoja instinktai nei intelektas. Juk gyvuliai yra valdomi instinktų, o žmonės turi intelektą. Bet neįmanoma paneigti, kad didesnė dalis biologinių procesų, užtikrinančių mūsų gyvybę yra lygiai taip nesąmoningi kaip ir kitų gyvų būtybių. Ar individas galvoja apie savo kūno ląstelių dauginimąsi, kraujo apytaką, virškinimą ar ne, šie procesai vyksta. Mūsų plaukai ir nagai ilgėja, odos žaizdelės sugyja, nepriklausomai nuo to ar mes tai stebime ar ne. Sąmoningas protavimas pasisavina tik menkesnę dalį kūno energijos poreikių. Žmogaus protas suvartoja tik 20 procentų viso kūno eikvojamų kalorijų, o jo veikla yra nemenka dalimi susijusi su nesąmoningų funkcijų valdymu. Kasdien į žmogaus sąmonę pastoviai įsiveržia jausmai, aiškiai kilę iš pirmykščių instinktų – poreikio bendrauti, mankštintis, gintis, linksmintis. Taip pat pasireiškia alkio, nuovargio, agresijos, baimės, lytinių geidulių jausmai. Priklausomybė alkoholiui, tabakui, azartiniams lošimams verčia individą imtis veiksmų, kuriuos intelektas suvokia, kad yra žalingi, bet gana dažnai nesugeba jų sustabdyti.