Visagalio Kūrėjo patvarkymu kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai ir turi savo tėvynę. Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster (panaudotos literatūros numeris 38-knygos puslapis 212) nurodo: “Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas…”. Italų tautos gaivintojas G. Mazzini (panaudotos literatūros numeris 84 – knygos puslapis 133) konstatavo: “Mūsų Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas”. Priklausymas tautai ir turėjimas tėvynės įpareigoja žmogų sąžiningai atlikti pareigas savo tautai ir savajai tėvynei, kaip nužymi tautų filosofai. Vokietis prof. M. Boehm (15-): “Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime… Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui”. Mūsų mintytojas Vydūnas (148-13): “Tautos vaikai turi savo pareigas”. Tokiu būdu žmogaus pareigos savo tautai ir tėvynei ir sudaro jo tautinį pašaukimą. Pirmiausia kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savajai tautai. Vienas didžiausių krikščionybės teologų Šv. Tomas Akvinietis savo kapitaliniame veikale “Summa” aiškiai nurodo, jog žmogus Šalia savo pareigų Dievui privalo būti ištikimas ir savo tėvynei bei tautai. Kitas žymus teologas prof. T. Toth (135-116) ragina: “Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk… Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi… kas tėvynės ateitį laiko savo ateitimi… Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi”.

Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): “From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ”. Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): “Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo… Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto”. Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį. Istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija – krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų “kritiški istorikai” kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

Kad panagrinėtume bendravimą tarp įvairių tautų ir kultūrų, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra tauta, kultūra, visuomenė? Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė- jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu. Kitas kiekvienos tautos (ne valstybės) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome (nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų. Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur – parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t. „Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.