Po sėkmingai atliktos operacijos, ačiū Dievui, pasveikau. Praėjo ne vieneri metai, pažado nepamiršau, bet tesėti nepavyko. Vis ieškojau Dievo valios, blaškiausi, užsiėmiau sau miela veikla, viskas sekėsi gana puikiai. Paprašiau Dievo atleidimo, kad nevykdau pažado ir nurimau. Dievas yra meilės Dievas, jis kantriai laukė. Tačiau giliai giliai širdyje pajutau, kad pradedu vykdyti savo pažadą… Kai pajunti motinišką savo sielos galią, kai vaikelis tiesiog šaukiasi tavęs, kai kitaip negali įvykti, tu tampi mama. Ir štai mes su vyru laukiame trečio vaikelio. Tačiau nesijaučiu pilnai išpildžiusi Dievo valią. Kodėl?.. Mūsų vaikeliai ateina į pasaulį, kada turi ateiti. Tai vėl pajautimas, bet kaipgi be jo?.. Tiesa, vienas kunigas, manau, išmeldė mano pažado įvykdymą, nė nežinodamas, kad pažadėjau Dievui tapti mama trečią kartą. Tai jis meldė dangų, kai kilo grėsmė netekti vaikelio, kai puolė ligos, negandos ir nelaimės. Meldžiu už tuos, kurie meldė už mane ir mano kūdikėlį, Dieve, duok jiems vaiko sielos pajautimą, nes tik ji nemeluoja, tik ji Tavęs klauso. Ačiū jiems. Patikėkit, po paros supratau, kad laukiuosi vaikelio. Kūčių naktį, per Mišias, tada jį Dievui ir atidaviau… Ir vėl atidaviau. Žinau, psichologai pasakytų, na ir tamsuolė mamytė… Bet argi pažįstame kito širdį, ar iš tiesų pažįstame savąją? Tiesiog padariau tai… Dabar laukiam, tikimės, meldžiamės, laukiam pažado išsipildymo, laukiam vaikelio. Tesėsiu duotąjį pažadą, kol būsiu gyva, nes būti mama – tai auginti vaiko sielą Dievui. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, tai Dievo žmonės. Tiesa, daugelis nustebo ir netgi klausė, kur bėgios mūsų trys vaikai, juk gyvename mažame bute. O aš sakau, kad bėgios lauke… Mes su vyru tikime Dievu ir Jo stebuklais. Jo valios suradimas mūsų gyvenime, visa meilė ir išmintis atiduota mums. Beieškant gyvenimo kelio, kurį tau yra numatęs Dievas, manau, pats Dievas tau jį ir parodo. Tas suvokimas ateina per tavo tylą ir širdį, per nuojautas, per kitus žmones, per kunigą, per tavo vyrą. Galiausiai supratau, kad mano esminis pašaukimas – būti mama. Ir tai nėra jokia našta. Ačiū Dievui už aiškų pašaukimo suvokimą – būti moterimi, kuri iš meilės gimdo bažnyčią – vaikelius. Dievo valios vykdymas – atsakas į Jo meilę, bendrystė su Juo neša ramybę, kurios visada ir ieškojau.

Gyvenkite pagaliau! Gyvenkite dėl paties gyvenimo. Negyvenkite šiaip sau. Gyvenimas prabėga veikiai. Neskubėkite gyvenimą atlikti kaip kokį eilinį reikalą. Gyvenimas trumpas. Įsigilinkite į save. Negyvenkite vien savaitgaliui. Kraukite kiekvieną šiandien į savo slaptąjį kluoną. Gyvenkite dėl kitų, bet jų neapgaudinėkite gražiais sentimentais. Gyvenkite ir patys dėl savęs, nes jeigu mylėdami kitus, bėgsite nuo savęs, jūs patys save apgaudinėsite. Mylėkite taip, kaip myli Dievas. Būkite gyvi. Tikrai gyvi. Mėgaukitės gyvenimu! Gyvenkite viešumoje! Pajuskite gyvenimo skonį. Ką jūs manote apie pasaulio šviesą? Apie žemės druską? Evangelija labai nemėgsta netiesioginio apšvietimo. Žiburys degamas ne po saiku, bet žibintuve, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Nemanykite, jog turite švytėti pasaulio akyse. Būkite šviesūs savo vidiniame būste. Neieškokite šviesos aukštose viršukalnėse. Mūsų Dievas nėra Olimpo dievas. Jėzus yra širdies palaima. Saugokitės, kad jūsų šviesa nebūtų tamsybės. Žiūrėkite, kur dedate druską. Nemanykite, kad savo druskos žiupsnį turite berti visur ir niekur. Nebūkite prėski! Gyvenkite liepsnodami! Trokškite Gyvojo Vandens. Jėzus ant kryžiaus iki paskutinio atodūsio jautė Gyvojo Vandens skonį savo burnoje. Tas, kuris pasakė: Kas gers to vandens, daugiau nebetrokš, šaukė: Trokštu! Dievo troškulys yra Gyvenimo troškulys.

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę? Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę? O, – sakysite jūs, – jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti – kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį… Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? – Juk Komunijoje galite kasdien su Juo bendrauti… Niekada nesate Jo girdėję? – Jis kasdien laukia jūsų, kad galėtų su jumis Evangelijos žodžiais kalbėtis. Niekada nesate Jo sutikę? – “Aš buvau alkanas, ir tu mane pavalgydinai, buvau ištroškęs, buvau apleistas…” nėra nė vienos valandos jūsų gyvenime, kurią jūs nebūtumėte su Juo prasilenkę viename savo brolių. “Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos”. Argi galėtume būti dar labiau sustiprinti, apdrausti, mylimi? Nėra nieko klaidingesnio kaip ilgesys tų, kurie tiki, jog būtų geri krikščionys, jei būtų gyvenę prieš du tūkstančius metų. Ir atvirkščiai – visiškai tikra yra tai, kad mūsų ydos, toli gražu ne išdilusios Jo artumoje, mums būtų sutrukdžiusios jį pažinti – kaip tai atsitiko su tūkstančiais, ir tūkstančių tūkstančiais žmonių, kurie, smalsumo vedami, atėjo ir nusivylę nuėjo, nes tas žmogus jiems pasirodė tik vidutiniškas, arba nepakenčiamas originalas. Ir piktinantis… “Laimingi, kurie nepasipiktins manimi”.

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis – tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti – vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi. Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas senų įpročių sąnašas (kurias mes taip rūpestingai sukaupėm, užkonservavome, kad tik apsisaugotume, neleistume tikrajam Dievui būti mumyse Dievu, kad užgniaužtume tą reiklų ir tokį švelnų kvietimą, į kurį bijome atsiliepti) – turime melstis ilgai, ramiai ir atidžiai. Vienas mano draugas trapistas sakė: “Nepakanka sustabdyti mašiną, reikia kad ir motoras nustotų sukęsis visu greičiu.” Jūsų nekantrumo motoras vis dar pašėlusiai sukasi. Jis turi sulėtinti tempą, nurimti, dirbti kitu ritmu. Reikia savo žingsnius priderinti prie kitų žingsnių, savo valią prie kitos Valios. Reikia sugebėti perjungti motorą, suderinti jo darbą su lėtu, ramiu, galingu ir pastoviu Dievo Valios ritmu. Kol esame neramūs, užsiėmę savo problemomis ir reikalais, mes jaučiamės saugūs, Dievui nepasiekiami. Reikia daugelio susikaupimo dienų, kad galėtume pradėti gyventi Jame ir Juo. Reikia nurimti, sulėtinti motoro darbą, kad mumyse atsirastų kitas judėjimas, kurio mes anksčiau nenujautėme. Jeigu jūs esate per daug užsiėmę savais klausimais, jūs negalite išgirsti Jo atsakymų.

Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję? Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos šerdyje. Tie, kurie nusekė paskui Jėzų, iš pat pradžių turėjo pakeisti savo idėjas apie Dievą, o aukodami tas idėjas, turėjo kartu atsisakyti viso to, kas užpildė jų gyvenimą: savo santykių, draugų, socialinės aplinkos, visų sutartinių minties ir papročių rėmų, kuriuos Jėzus iš pagrindų sukrės; visos tos sutrūnijusios sistemos, iš kurios Viešpats lieps išeiti. Viso to vienu sykiu atsisakoma, kai imama sekti paskui Jėzų, kai imama tikėti Dievą, tikrą Dievą, Gyvąjį Dievą. Kas pradeda tikrai tikėti, pradeda rimtai galvoti apie Dievą, tas paprastai pirmiausia ima piktinti visą pasaulį – tuos visus “gerus krikščionis”, kurie yra tokie “nuolankūs”, kad visa daro taip, kaip ir visi kiti. Visus tuos, kurie tikisi išpažįstą tinkamą, gerą ir nieko nelaužančią religiją.

Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain – aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas visomis mano kūno ląstelėmis kuria mane gyvenimui. Su ta didžiąja mintimi apie Dievo buvimą ir begalybę susijusi ir kita mintis – mintis apie Dievo malonę. Dievas man leidžia prie Jo priartėti. Dievas, kuris man duoda buvimą, per savo Sūnų padaro mane savo sūnumi. Aš galiu tarti Tėve mūsų. Aš esu Šventosios Dvasios buveinė. Šventieji ir mistikai niekada neišskiria dviejų dalykų: Dievo begalybės ir malonės. Ir pas šv. Teresę Avilietę, ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir šv. Pranciškų Salezietį, šv. Pranciškų Asyžietį ir dar daugelį kitų mes visuomet randame stipriai išreikštą šią mintį: Dievas yra kiekvienos būtybės gelmėje, todėl mes visuomet jį surandame, įsigilinę į save. Tas dvilypis Dievo buvimas, kurio viena dalis yra pasaulyje ir labiau juntama, o kita – Švč. Trejybės gyvenimas mumyse, yra begalinės ramybės šaltinis.

Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu. Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti būtybė. Didžioji nuopuolio sukelta problema yra tai, kad mes praradome ne tik Dievo regėjimą (tai yra iškrypo jo suvokimas), bet ir bendravimą su Dievu, taigi nebepažįstame jo išliekančio buvimo. Pauliui Kristaus ir Dvasios atėjimas visa tai amžiams pakeitė. Svarbiausia yra tai, jog Paulius išlietąją Dvasią suprato kaip „pažadėtosios Šventosios Dvasios“ atėjimą (Ef 1,13; Gal 3,14). Nors į šį pažadą įėjo pranašiško žodžio atnaujinimas [1], Pauliui jis reiškė ir Naujosios Sandoros pradžią, numatytą pažadėtuoju „širdies apipjaustymu“ Pakartoto Įstatymo 30,6 bei aiškiai pranašautą Jeremijo 31,31–34: „…sudarysiu naują sandorą… įdiegsiu jiems [izraelitams] savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“. Šią pranašystę greit atgaivino Ezechielis, išraiškingai susiedamas ją su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi „duoti jiems“ (36,26–27; 37,14). Be viso kito, išpildydama Naująją Sandorą, Dvasia ženklino prarasto Dievo buvimo sugrąžinimą.