„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry Davido Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems. Kai kartais pakankamai subrendęs žmogus savo susijaukusių minčių tankmėje pastebi besiveržiantį neigiamų emocijų žvėrį, jis jam neleidžia nė uodegos pro laisvės duris iškišti. Juk jei jis įsisiautėjęs ištrūktų, kiek eibių pridarytų. Deja, Sausio 13-osios įvykių kaltininkai savo sąžinę paskandino Laisvės gynėjų nekaltame kraujyje. Nė viena rusė motina, laukdamasi vaikelio, nebuvo gavusi jokios pranašystės, kad jos išaugintas sūnus kėsinsis į tai, kas švenčiausia – į žmogaus gyvybę ir Lietuvos nepriklausomybę. Tikėtina, kad tos motinos stengėsi jiems įskiepyti moralinės sąžinės užuomazgas – juk jie negimė iš anksto užprogramuotais žmogžudžiais, bet jais tapo, darydami kompromisus su savo sąžine. Pasak Vatikano II Susirinkimo, neretai atsitinka, jog sąžinė klysta dėl neįveikiamo nežinojimo, nors dėl to ir nepraranda savo vertės. Tačiau šito negalima pasakyti apie žmones, kurie mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir kurių sąžinė beveik apanka, nes nuolat skendi nuodėmėse. Taigi kiekvieno mūsų egzistencinis rūpestis yra siekti turėti gerą sąžinę (plg. 1 Tim 1, 5), kuri visada mums padėtų pastebėti savo klaidas (Ps 19, 13), ir stengtis visomis išgalėmis jų atsikratyti. Antai kokia sunkiai pakeliama kankynė visai šeimai, kurioje bent vienas narys kasdien geria ir aklai pateisina savo dvokiančią silpnybę.

Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad pasaulyje yra tik du dalykai, pripildantys sielą nuostabos ir pagarbos: žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės įstatymas mumyse. Ar jūs pagalvojote apie tai, kodėl moralės įstatymas veikia net ir nežmoniškomis sąlygomis? Kodėl netgi savisaugos instinktas (egoizmas) pasitraukia užleisdamas kelią aukojimosi instinktui (altruizmui)? Kas gi yra tas “moralinis įstatymas” genetikos požiūriu? Ar būtent genetikams gyvenimas nesuteikė pagrindo suabejoti jo egzistavimu, jo neišvengiamu veikimu? Jūsų dėmesiui – pokalbis su biologijos mokslų daktaru, socialinės genetikos specialistu Jaroslavu Gorbunovu. Iš kur žmogus gavo sugebėjimą aukotis? Kaip istoriškai jis įgijo sąžinę? Šiuolaikinės žinios apie žmogaus evoliuciją yra pagrįstos pagrindine samprata, jog visi be išimties organizmo požymiai yra nulemti paveldimumo ir aplinkos, tai yra sąlygų visumos, kuriomis realizuojasi paveldimoji informacija. Bandymas paaiškinti žmogaus poelgius paveldimumu arba aplinka, prigimtimi arba auklėjimu iš esmės yra klaidingas ir nemoksliškas. Amžinas ginčas dėl to, kas žmoguje socialu, o kas biologiška, sprendžiamas labai paprastai, kai prisimenama, jog žmogus yra socialinis gyvūnas. Todėl reikia sakyti ne “arba”, o “ir”: ir aplinka, ir paveldimumas, ir prigimtis, ir auklėjimas. Žmogus – ne tabula rasa, ne švari lenta, ant kurios galima išdeginti rašmenis.

Sąžinė yra moralinė proto arba intelekto funkcija. Tai ta prigimtinių mūsų savybių sritis, kuri susijusi su moralės klausimais – moralės principais ir religija. Ši sritis duoda mums moralės įstatymą bei įsipareigojimus; iš jos kyla supratimas, kas yra gerai ir kas blogai, kada kažkas yra vertas pagyrimo, o kada – priekaištų. Ji apima visas intelekto intuicijas, susijusias su moraliniais klausimais (taip dažnai apibūdinamos emocinės būsenos, kurios yra susiję ar kurias sukelia sąžinės veiksmas, nors visgi terminas „sąžinė” apibūdina intelektą, o emocijos į apibrėžimą nėra įtraukiamos). Kiekvienas žmogus turi sąžinę. Tai pabrėžiama ir anksčiau pateiktoje citatoje. Kaipgi kitaip Paulius būtų galėjęs apibūdinti save, kaip prisistatantį tiesoje kiekvieno žmogaus sąžinei, jei tie žmonės nebūtų jos turėję, t.y., jei kai kurie žmonės visiškai būtų be sąžinės? Tai, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę, yra neginčytinas ir labai svarbus faktas. Kiekvienas žmogus žino, kad jis turi sąžinę ir nėra kito dalyko, kurį jis galėtų suvokti dar aiškiau ar su dar didesniu įsitikinimu. Jei žmogus neturėtų sąžinės, jis neturėtų jokio supratimo, kas yra gerai, o kas blogai, kada nuopelnai verti pagyrimo, o kada – bausmės, kas yra dorybė, o kas – yda. Jokia gyva būtybė negalėtų suformuluoti tokių idėjų savo galvoje, jei neturėtų sąžinės. Nėra tokios kalbos, kuri pajėgtų perteikti šias mintis, jei žmogus neturėtų sąžinės, kuri padėtų jas suvokti ir įvertinti.

Kalbėsiu apie sąžinę ir Bažnyčios autoritetą. Norėčiau pradėti su gerai žinomu pasakojimu kaip tik ta tema. Tame pasakojime, Jėzus antrą kartą ateina ant žemės Didžiosios Inkvizicijos metu ir skleidžia savo mokslą. Jis yra Inkvizitoriaus areštuojamas ir įvyksta pokalbis. Inkvizitorius paaiškina Jėzui, jog paprastam žmogui Jo mokslas neša tik kančią, o ne laimę. Paprastas žmogus tikrai nenori sąžinės laisvės nes ta laisvė neša atsakomybę. O atsakomybė susijusi su priekaištais, sąžinės graužimu ir liūdesiu. Verčiau, žmogus norėtų kad Bažnyčia ant savo pečių pasiimtų atsakomybę už keblius moralinius sprendimus. Tuo būdu, Bažnyčios hierarchija, būdama atsakinga už sprendimus, galėtų kentėti gailestį ir sąžinės graužimą, o žmogus galėtų būti nelaisvas savo sprendimuose, palenkdamas juos hierarchijos valiai, bet užtat būtų laimingas. Išgirdęs Inkvizitoriaus aiškinimą, Jėzus tylus ir nuliūdęs grįžta atgal į dangų ir daugiau nebeskelbia savo mokslo. Dostoevskio “Didysis inkvizitorius” dramatiškai pailiustruoja dvi priešingas linkmes Katalikų Bažnyčios istorijoje. Iš vienos pusės, Kristaus mokslas duoda žmogaus sąžinei pirmenybę moraliniuose sprendimuose. Kristus davė mums Naująjį Testamentą, kuris mus išlaisvino iš Senojo Testamento varžtų. Naujasis Testamentas moko tik vieną– mylėti Dievą ir, kas yra tam tolygu, mylėti artimą, kaip pats save. Tai yra išlaisvinimas ta prasme, kad įgalina (ir įpareigoja) kiekvieną atsižvelgti į savo paties sąžinę, darant dorovinius sprendimus.

Nauja, pranašišką tarnavimą vertinanti karta kartais nepakankamai vertina žmogaus sąžinės vaidmenį. Trokšdami įspūdingo reginio, jie dažnai prasilenkia su tikrai antgamtiniais dalykais. Ar prisimenate Balaamą, kuris garsėjo antgamtine dovana pranašauti (Sk 22-24 sk.)? Nors jis buvo apdovanotas, vis dėlto jis prarado ryšį su Dievu, nes nesuprato savo sąžinės vaidmens. Angliškas žodis conscience, reiškiantis „sąžinė”, yra kilęs iš lot. k. žodžio conscientia, kuris turi tris reikšmes. Visų pirma, tai yra vidinis žinojimas, antra, įvardija moralės sritį ir trečia, tai yra skirtumų tarp gėrio ir blogio atpažinimas. Visi vyrai ir moterys turi sąžinę, skiriasi tik jos būklė ir daroma įtaka žmogaus kalbai bei veiksmams. Daugelis žmonių paklūsta sąžinės balsui jau po tam tikrų įvykių ir sąžinės įkvėpti permąsto veiksmus ir aplinkybes, dėl tam tikrų dalykų apgailestauja. Kiti paklauso savo sąžinės anksčiau ir nusprendžia tam tikrų poelgių nedaryti. Sąžinė yra kaip tylus „daviklis”, kuris įspėja ir paruošia mus priimti svarbią informaciją. Kaip ir dujų ar variklio temperatūros daviklio parodymų nesupratimas, taip ir nemokėjimas perskaityti sąžinės siunčiamų signalų ir atpažinti jos pranešimo gali būti pražūtingas. Mes galime nepasiekti savo tikslo. Orientuotis gyvenime mums padeda: (1) Dievo žodis, (2) Šventoji Dvasia, (3) aplinkybės ir (4) mūsų sąžinė.

Skaičiau, ką protingi žmonės rašo leksikonuose. Jie apibrėžia sąžinę taip: Sąžinė yra vidinis balsas mumyse, kuris įvertina mūsų elgesį ir verčia mus daryti tai, ką mes manome esant teisinga ir ragina mus nedaryti to, kas neteisinga. Paprastai mes jaučiamės gerai, kai elgiamės pagal savo sąžinę. Tada kalbame apie švarią arba tyrą sąžinę. Bet kai elgiamės priešingai savo sąžinei, tada kalbame apie blogą, nešvarią sąžinę, apie sąžinės graužatį. Pati sąžinė nesako, kas yra gerai, o kas -blogai. Ji tik skatina mus daryti tai, ką mes manome yra gerai. Sąžinė tik rodiklis, kuris įvertina mūsų elgesį. Ji kaip signalizacija, kuri įsijungia, kai mes sąmoningai padarėme ką nors blogo. Ir tada ji įsijungia, kai mes nepasielgėme, kaip turėtume elgtis. Mes gyvename pasaulyje ir mūsų visuomenė bei kultūra mums diktuoja, kaip reikia elgtis ir ką daryti. Todėl gali atsitikti taip, kad mes be sąžinės graužaties kažką darome klaidingai, nes manome, kad taip turi būti ir yra teisingai. Jūs tikriausia žinote istoriją, kur Saulius pasikeitė į Paulių. Ką tas Saulius tokio padarė? Jis persekiojo krikščionis ir pasodindavo juos į kalėjimą. Jis galvojo, kad taip jis tarnauja Dievui. Jo sąžinė tylėjo, ji jo visiškai negraužė. Kodėl? Jo sąžinė veikė pagal klaidingą įsitikinimą. Jis norėjo tarnauti Dievui, bet darė visiškai priešingai. Jau tikriausiai pastebėjai, kad sunku pasakyti, kad tai yra absoliučiai (visada) teisinga, o tai yra absoliučiai klaidinga.

Su niekuo nėra taip sunku kalbėtis kaip su savo sąžine. Kaip jau žinote, žmogus iš prigimties nemėgsta sunkumų, todėl sąžinė jo namuose retas svečias. Aukščiausia savi-apgaulės forma ir iliuzija, kurioje žmogus gali gyventi yra taip lyg sąžinė net neegzistuotų. Išties, kam ta sąžinė jei su ja taip sunku? Kam tas vidinis patarinėjantis balsas ką daryti? Juk yra televizija, kuri gali tau „patarti“ ką vartoti ir į ką tikėti. Juk aplink pilna pažįstamų, draugų, giminių, kurie tau gali duoti dešimtimis „gerų“ patarimų kaip gyventi, kuo užsiimti, į ką tikėti, su kuo draugauti ir net ką mylėti. Kam dar vienas patarėjas? Sąžinė ne šiaip sau patarėjas, tai vidinis balsas, kuris labiausiai suinteresuotas tavo gerove, sklindantis iš tavo esybės gelmių. Tai balsas kalbantis apie tave ir tau. Tai pats geriausias draugas kokį gali turėti. Jis tau niekada nemeluos ir tu jo niekada neapgausi – iš čia kyla tas sunkumas širdyje. Tu išgirsi tiesą, kuri gali būti labai nemaloni. Gali sužinoti, kad nesi toks stiprus, koks galvojai esąs, nesi toks doras, koks galvojai esąs, kad tavo vertybės visai kitos nei deklaravai sau ir kitiems…tai gali išmušti atrodytų tvirtu buvusį pagrindą iš po kojų. Suklupęs gali keltis, bet tai bus sunku ir gali užtrukti. Už tai siūlomas savęs pažinimas tikrąją šių žodžių prasme. Ar verta – spręsti tau. Žinoma, visada gali rinktis. Gali spjauti į savo vidinį balsą, kaip daug kas yra padaręs ir leisti savo dienas, pavyzdžiui, baruose.