| | | | | |

Sniego letenėlė (SNO Snow shoe)

Daugelis, pamatę šią katę, mano, kad tai Siamo katė. Ji išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumišrinus Siamo kates su dvispalvėmis trumpaplaukėmis katėmis, o nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad ant snukučio, priekinių ir užpakalinių letenėlių turi baltas kaip sniegas žymes. Katės ausys didelės, plačios. Akys ryškiai mėlynos, didelės. Nosis poilgė. Kūnas grakštus, poilgis. Kojos ilgokos, letenėlės apvalios, didokos. Šių kačių, kaip ir Birmos kačių, letenėles puošia baltos “kojinaitės”. Uodega plona, smailiu galu. Kailis trumpas, glotnus. Katytė labai gyva, judri. Lietuvoje šios veislės katės itin retos. FIFe “sniego letenėlės” oficialiai žregistruotos visai neseniai.

| | | | | |

Meino meškėno katė (MCO Maine coon)

Meino meškėno katė visą laiką buvo laikoma Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Nepaisant to, šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėno katėms buvo priskiriamos tik tos, kurios turėjo rainą su įrudžiu kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Mitas teigia, kad šios veislės protėviai, 6 katės, buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, atvežtais į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmos Meino meškėno katės buvo užregistruotos literatūroje 1861 metais. Jos dalyvavo pirmose parodose Bostone ir sudarė rimtą konkurenciją Turkų Angoros katėms. 1895 metais, Medisone, katė Cosie buvo pripažinta geriausia iš geriausiųjų. Bet kai 1900 metais atsirado “persai”, Meino meškėno katėms teko pasitraukti. Ir nors jos liko mylimiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik XX amžiaus 6-ajame dašimtmetyje. Visos Meino meškėno katės savybės rodo, kad ji išgyventų sunkiomis sąlygomis. Tai storas kailis, stambūs kaulai – o tai labai svarbu medžiotojui. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai. O kvadratinė ir pailga galva leidžia gauti maisto iš užšalusių upių ar balų.

| | | | | |

Turkų angoros veislės istorija

Turkų angora – viena iš pačių seniausių kačių veislių. Pirmiausia Turkų angora minima balta. Kalbama, jog šios veislės katės senovėje buvo laikomos persų šachų rūmuose ir buvo skirtos… rankoms valytis po gausių puotų – lyg šluostės. Mat sausas ir ilgas kailis lengvai nuvalo riebalus ir purvą. Laikui bėgant Didžiuoju šilko keliu ilgaplaukės švelniakailės katės buvo atgabentos į Mažąją Aziją, Persiją, Tibetą, Indiją. 1614-1626 metais italų aristokratas ir keliautojas Pietro della Valle, keliaudamas Vakarų Europa, Turkija, Persija, pastebėjo plačiai paplitusią Europoje nematytą ilgaplaukių kačių veislę. Italo amžininkas prancūzas Nicola-Claude Fabri, seigneur de Peiresc pirmasis Europoje ėmė veisti šias kates. Šios katės buvo prancūzų kardinolo de Rišeljė numylėtinės. Štai kaip šis žvėrelis aprašomas Bremo knygoje „Naminė katė“ (1893m.): „Angora – nepriekaištingai balto kailio nuostabių žydrų akių katė. Jei rainoms naminėms katėms balta kailio spalva gali pasitaikyti kaip anomalija, tai Turkų angoroms ji yra tipinė. Angorų veislės kačių būna ir pilkų bei geltonų, tačiau dažniausios – baltos. Šiais laikais grynakraujės katės – didžiulė retenybė ir turbūt pačios gražiausios. Jų kailis – ilgas, primenantis šilką, ypač tankus kaklo, krūtinės srityje, ties pilvu ir uodega. Tai draugiška kambarinė katė.“ Tokią katę laikyti galėjo tik turtingieji. Rašytiniuose šaltiniuose minimos ir margos Turkų angoros.

| | | | | |

Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai

Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.

| | | | | |

Mankso (Manx) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Ilgaplaukės šios veislės atstovės stebinančiai pasirodė registruotų veislinių kačių veisimo programoje prieš 50 metų Kanadoje. Veisėjai buvo sužavėti kačiukų meilumu, todėl su entuziazmu siekė šios veislės tarptautinio pripažinimo. Po 30 metų CFA (The cat fancier Asociation) Manks veismo komisija ilgaplaukes ir trumpaplaukes Manks kates pripažino kaip vieną veislę, atskiriant kates pagal kailio ilgį ir struktūrą. FIFe (Federation International Feline) Manksų veisėjai ilgą laiką buvo susidomėję ilgaplaukių Manks kačių pripažinimu dėl daugelio priežasčių. Tarptautinėje felinologų federacijoje (FIFe) Manks veisimo komisija gavo sutikimą siekti ilgaplaukių Manks pripažinimo atskira, savarankiška veisle. Tai yra stulbinanti, moderni ilgaplaukių kačių veislė. Vados dydis, palyginus su kitomis veislėmis, yra aukščiau vidurkio. Vienoje vadoje būna net iki aštuonių kačiukų. Trumpauodegiai dominuoja, bet pasitaiko paveldėjimų su ilgomis uodegomis ar kitomis uodegos ilgio varaiacijomis. Vadoje kačiukai gali gimti su nevienodo ilgio uodegomis: ilgauodegiai, beuodegiai, trumpauodegiai.

| | | | | |

Cymrik (Cymric) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Cymrikai ir Manksai yra veislės, šiendien susilaukiančios daug susižavėjimo dėl gražios išvaizdos ir puikaus būdo. Geri, kompanijos mylėtojai, ištikimi kaip šunys, reikalaujantys daugybės žmonių dėmesio. Jų balsas yra švelnus, katės kalba snukučio ir kūno išraiškomis. Manksų veisėjai ypač rūpinasi kačių sveikatingumu, stengiasi išvengti paveldimų ligų ir dalyvauja įvairiuose kačių sveikatingumo projektuose, iš kurių paminėtini The Manx Kitten Health Project, vadovaujamas, S. Little, Trumpauodegių kačių genetinių tyrimų programa, vadovaujama L. Lyons. Cymrikai ir Manksai yra puikūs medžiotojai, labai vikrūs, nežiūrint į tai, kad jų uodega trumpa arba jos iš viso nėra, ilagaamžiai, geros sveikatos, puikūs žmogaus kompanionai, mokantys šeiminikui „kalbėti“ snukio išraiška ir kūno kalba. FIFe Cymrikus kaip atskirą veislę pripažino 2005 metų gegužę, kur Generalinė Asamblėja patvirtino šios veislės standartą.

| | | |

Namuose – katė

Apie kates išleista nemažai literatūros, tačiau naujausia ir bene įdomiausia – švedų autorės Ullos Barvefjord knyga “Viskas apie kates”. Kai kurios didžiosios religijos, pavyzdžiui, budizmas, šiuos gyvūnus skelbia šventais, nes jie mato tamsoje, todėl gali atbaidyti piktąsias dvasias. Palankiai apie kates atsiliepia ir islamo išpažinėjai. Psichologai seniai pastebėjo, kad šeimose, kuriose laikoma mažesniųjų žmogaus brolių, vaikai užauga švelnesni, silpnesniam jautresni. Tokie kieme pagauto gyvūno tikrai nekankins, nelaužys uodegų ar kitaip “žaisdami” nežudys. Stebėdami, kaip vaikai elgiasi su gyvūnais, JAV mokslininkai nustato, ar vaikai priklauso smurtininkų rizikos grupei. Šiuo atžvilgiu svarbūs net pirmieji kūdikio metai, nes tokiu metu sugeriami pirmieji įspūdžiai ir formuojasi supratimas apie švelnumą šalia esančiai būtybei. Katės ir vaikai puikiai sugyvena, jeigu pastarieji išmoksta paisyti keturkojų draugų poreikių. Pavyzdžiui, netampyti jų už uodegų, nes katės puikiai sugeba apsiginti. Nors, anot autorių, yra kačių, kurios viską iškenčia, bet tada “atsigroja” kitaip – gali pradėti bet kur šlapintis. Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katės, šuns ar kito kailinio gyvūno namuose nelaikysi. Specialistai net pataria išsiaiškinti, ar nėra alergiški ne tik šeimos nariai, bet ir jūsų draugai, giminės.

| | | |

Šelmės su žiežirbomis akyse

Yra lietuviški skalikai, o kaip su tautine kačių veisle? Anot felinologų prezidentės, jos kurti nereikia: pas mus gyvena Sibiro katės, Europos trumpaplaukės ir rusų mėlynosios – tai būtų trys aborigeninės veislės. Jeigu radote ir užsiauginote kačiuką, atsineškite į klubą ekspertizei, ir jeigu du tarptautinės kategorijos teisėjai pripažins veislės standartus, ši katytė gaus pradinės kilmės dokumentus ir galės dalyvauti parodoje, naujokų klasėje. Norvegai, tarkime, turi savo miškinę (patys geriausi egzemplioriai randami miške) – tai tikroji laukinė katė. Amerikoje vertinami šiurkščiaplaukiai ir Meino meškėnai, vieni didžiausi katinų pasaulyje. Rusai neseniai pripažino Nevos maskaradinę katę. Bobteilai be uodegų panašūs į japonų bobteilus, tačiau tai yra natūrali mutacija, įvykusi Kurilų salose. Tad kačių veislių kasmet daugėja, ruošiamasi pripažinti nulėpauses, panašias į brites. Kad pelnytum pripažinimą, reikia, kad būtų surengta keletas parodų, kuriose pristatoma keturių kartų generacija, proseniai su proanūkiais; tuomet jau galima teigti, jog tikrai tos veislės savybės yra užfiksuotos. Ir neverta manyti, jog amazoniškos išvaizdos, atletiškos Oriento arba Siamo katės yra piktos ir jus užpuls. Prieš dvidešimtmetį mes džiaugėmės turėdami namuose kitokią, Siamo katę, o štai dabar neturime nė vienos, aktyviai dalyvaujančios parodose. Siamės yra labai seksualios ir judrios, tačiau jos ypatingai švelnios, kaip šuniukai gali lydėti jus kelionėse, jas galima dresuoti.

| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.