Gotikinio judėjimo istorija ir esmė
| |

Gotikinio judėjimo istorija ir esmė

Gotikinis judėjimas, gotikinė subkultūra, ar kokiu kitu vardu tai pavadintume, – mūsų dienomis įgauna didelį populiarumo pagreitį, pop kultūros rykliams susidomėjus keistu groteskišku imidžu, bei tikrai plataus spektro muzika. Tačiau pop kultūra tėra money making machine, pernelyg nesirūpinanti pačio judėjimo esme – apsiribojanti juodų nagų ir latekso įvaizdžiu, bei teenage lygio mirties ir angst temomis dainų tekstuose. Gotikinis judėjimas, kaip subkultūra pradėjo formuotis 70’ųjų pabaigoje, ir unikalių savybių dėka tapo pilnai save “išlaikantis”, jis niekada nesikreipė į show biznio magnatus ir nekoregavo savo įsitikinimų jiems panorėjus. Samprata ‘Gotika’ – tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas ir aš pamėginsiu kiek įmanoma glausčiau apžvelgti tai, kas sukūrė Gothic subkultūrą, jos pagrindinius principus, bei priežastis, verčiančias dažną ne pirmus metus “juodojoje scenoje” esantį asmenį sarkastiškai šypsotis stebint pop kultūros bandymus matuotis spygliuotus antkaklius, sidabrinius ankh’us bei klijuoti savo žvaigždutėms “naujų atradimų” etiketes.

Gotai – pavojingi sektantai ar įdomi kultūrinė bendrija
| |

Gotai – pavojingi sektantai ar įdomi kultūrinė bendrija

Gotikinio judėjimo idėja yra perimta iš Vakarų apie 1990 –uosius metus. Iš pradžių atitinkamos idėjos pasireiškė kaip muzikinis reiškinys, vėliau susiformavo gotikinė subkultūra. Kas yra toji gotikinė subkultūra, tikslaus paaiškinimo nėra. Kiekvienas tai supranta savaip. Dažniausiai gotai apibūdinami kaip kultūrinė bendrija, kuriai priklausantys žmonės formuoja savo specifinį išskirtinį stilių, išvaizdą, požiūrį į save, pasaulį, gyvenimo būdą. Kiti sako, kad tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas. Dar kitų manymu, gotika – tai pasaulėžiūra, peržengusi gyvenimo būdo, muzikos, seksualinių potraukių ribas. Yra ir tokių, kurie tvirtina, kad gotika – tai visiškai ne daiktavardis – tai būdvardis, apibūdinimas. Tačiau gotikos apibūdinti keliais žodžiais neįmanoma, kaip pavyzdžiui, juodas nagų lakas ar baltas veidas. Patys gotai sako, kad kaip nėra taip paprasta apibrėžti, kas yra „grožis“ vienu ar dviem sakiniais, taip neįmanoma vienu sakiniu apibūdinsi ir tokį kultūrinį reiškinį. Daugeliui gotika asocijuojasi tik su juoda spalva ir nuolatine depresija. Tačiau gotika aprėpia daug daugiau – tai kultūra, apimanti muziką, meną, literatūrą, kiną, madą ir visą žmogaus veiklą, susijusią su kūryba.

Kaip išsirinkti liemenėlę?
| | | |

Kaip išsirinkti liemenėlę?

Išsiruošėte į apatinio trikotažo parduotuvę, tačiau iki šiol tiksliai nežinote kokia liemenėlė geriausiai tinka jūsų krūtinei? Renkantis liemenėlę, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į krūtinės dydį, bet ir į figūros tipą bei drabužių stilių. Jeigu nežinote tikslaus savo krūtinės dydžio, pirkdamos liemenėlę būtinai ją pasimatuokite. Pakelkite rankas- jei iš šonų krūtys tiesiog veržiasi iš liemenėlės, vadinasi, liemenuko kaušelis jums per mažas. Taipogi liemenėlė neturi per daug “keltis” nugaroje, įsirėžti į odą po krūtimis, o petnešėlės slysčioti pečiais. Tam, kad skaičiukai ir raidelės ant apatinio trikotažo etikečių jums nebebūtų jokia paslaptis, išmatuokite savo krūties pilnumą – etiketėse jis žymimas raidėmis, ir kūno apimtį po krūtine (etiketėse nurodomas skaičiumi, pavyzdžiui, 65, 70, 75). Beje, nesidrovėkite pardavėjos dar kartą paprašyti išmatuoti jūsų apimtis – juk, pavyzdžiui, per vasaros didelius karščius arba priaugus svorio mūsų krūtys būna šiek tiek pilnesnės. Išmatavę krūties pilnumą, sužinosite kokio dydžio kaušelio reikia jūsų liemenėlei. Jei gamta jus apdovanojo dideliu biustu, geriau rinkitės liemenėles su plačiomis petnešėlėmis ir šoninėmis dalimis. Liemenėlė turi būti pasiūtas iš medžiagos, kuri gerai išlaiko krūtinės formą. Jeigu didelė krūtinė yra praradusi savo stangrumą, liemenėlė turėtų būti su stipriais įsiūtais lankeliais.

Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas
|

Zenono Jurgelevičiaus susirašinėjimas

Posovietinėje Lietuvoje valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai Tautai aiškina, kad sovietinės okupacijos laikotarpyje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų valdytas žemės valdas buvo teisiškai nutrauktos ir todėl posovietinėje Lietuvoje tos piliečių nuosavybės teisės atkuriamos specialiai tam tikslui priimtais įstatymais – kartu vykdant ir žemės reformą. Tokie LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų aiškinimai visiškai neatitinka realią tikrovę. Posovietiniai, nuosavybės teisių atkūrimui reglamentuoti skirti specialieji įstatymai savo teisine esme atvirai prieštarauja civilinės teisės normoms. Jie niekuomet nebuvo suderinti nei su galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinėmis normomis, nei su Lietuvoje galiojančiomis Europos žmogaus teisių Konvencijos teisinėmis normomis (aukštesnės teisinės galios teisiniais aktais). Šie įstatymai yra pagrįsti neteisinga informacija apie tai, kad 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje įvykdė visuotinę žemės nacionalizaciją. Tikrovėje 1940-07-22 sovietinė-okupacinė valdžia pradėjo sovietinę žemės reformą. Iki sovietinės žemės reformos žemės savininkų nuosavybės teise valdytos iki 30 ha ploto žemės valdos – sovietinės žemės reformos vykdymo metu oficialiai buvo paliktos tų žemės valdų savininkų amžinam naudojimui. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės.

Vakarinis puošnumas
| |

Vakarinis puošnumas

Norisi atrodyti grakščiai, patraukliai, madingai, bet kartu ir nepretenzingai. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams.

Kailiniai ir kojos
| | |

Kailiniai ir kojos

Tai buvo ne šiaip kailinių gaminių reklama. Iki šiol “Blackglama” projektas išliko įžūlumo ir grakštumo, elegantiškumo ir paprastumo etalonu. Sandoris buvo pelningas. Kaip atlyginimą už dalyvavimą vieno iš garsiausių pasaulyje fotografų fotosesijoje jūs – greičiausiai Holivudo gražuolė – gaunate audinės kailinius, kurių ilgis iki pat žemės. Kelios valandos diskomforto po įkaitusiais prožektoriais – ir kailinius galite neštis namo. Vėliau, po mėnesio, prabangiausiame madų žurnale, ko gero, pasirodys geriausia jūsų fotografija. Tiesa, po ja bus keistas parašas. Vietoj jūsų vardo išvysite trumpą retorinį klausimą: “Kas padeda tapti tikra legenda?” Atsakymas po tomis fotografijomis, žinoma, buvo – smulkiu šriftu puslapyje galėjai perskaityti: kailių tiekėja kompanija “Blackglama” – “geriausia pasaulyje aukščiausios kokybės audinių, auginamų tik Amerikos fermose, kailių gamintoja”. Ši reklaminė kampanija prasidėjo prieš trisdešimt aštuonerius metus, kai kailinių paklausa ėmė mažėti, o visiškai krito 1980-ųjų pradžioje. Jos auksiniai metai buvo nuo 1968-ųjų iki 1980-ųjų – projekto fotografai tada buvo Ričardas Avedonas ir jį pakeitęs Bilas Kingas.

Tarp kailių
| | |

Tarp kailių

Atėjus šalčiams moteryje atgyja žvėries instinktas – norisi apsisiausti kailiniais. Moterims kailiniai reiškia tą patį, ką vyrams – automobiliai. Žinoma, svarbiausias kailinių privalumas – šiluma. Patys šilčiausi mutono (spec. išdirbimo avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos, audinių, karakulio kailiniai ne tokie šilti. Dar šalčiau bus su švilpiko ir šermuonėlio kailiniais. Svarbu, kad kailiniai būtų patvarūs. Ilgiausiai nešiosite ūdros ir kotikų kailinius – maždaug 20 sezonų! Norką ir karakulį dėvėsite 10 sezonų, 7-8 sezonus tarnaus kailiniai iš poliarinės lapės, avikailio, lapės ir sabalo, su voverės, nutrijos, ondatrų kailiniais galėsite puikuotis 4 sezonus, o šinšilos ir triušio kailiniais po 2-3 metų reikės atsikratyti. Tose šalyse, kur klimatas gana permainingas, geriausiai nešiosis nutrijos ir bebro kailiniai, nes jie puikiai atstumia vandenį. Nebrangus avikailis ir triušio kailis rinkoje pasirodė XX amžiaus viduryje. Madingi šie kailiai iki šiol. Pavyzdžiui, šiandien kailininkų išdirbtas ir nudažytas triušio kailis kartais primena aksomą arba šilką, ar net imituojamas leopardo ar šinšilos kailis. Karakulis atėjo į madą XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet apie baltus karakulinius kailinius ir movą (atvirais galais šiltas maišelis rankoms susikišti) svajojo visos merginos. XX amžiaus 8-9-ajame dešimtmečiais karakulis vėl sugrįžta į madą. Garsiojo Ralfo Laureno kolekcijoje pasirodė karakulinės kepurės. Šią žiemą ant podiumų – įvairiausių atspalvių karakulis. Lapė ir poliarinė lapė buvo madinga Holivudo suklestėjimo laikotarpiu. 1971-aisiais Ivas Sen-Loranas sukūrė prabangią, ryškiai nudažytą lapės puskailinių kolekciją.

| |

Milano mados savaitėje – 2006 m. rudens mada vyrams

Milanas pradėjo 2006-2007 metų rudens – žiemos vyriškų drabužių kolekcijas Rafo Simonso kvapą užimančiu debiutu Jil Sander mados namuose. Kai tik ant podiumo pasirodė pirmasis drabužių komplektas, Sander estetikos gerbėjai suprato, kad jų laukia malonumas – ir dar koks malonumas! Drabužiai buvo tiesiog nepakartojami. Jokių diržų, jokių rankinių, jokių skrybėlių, tik drabužiai. Simonsas iš naujo suformavo siluetą. Kelnės idealiai krito, marškiniai buvo nepriekaištingai balti, švarkai ir apsiaustai vyriškas formas pakėlė iki naujų aukštumų. Plono seržo švarkai, kašmyro apsiaustai su megztais intarpais ir raginėmis sagomis, praplatinti pečiai. Net nailono ar odos švarkai buvo pasiūti nepriekaištingai preciziškai. Rankovės priminė ankstyvąjį Cristobal Balenciaga, – tačiau tai buvo tikrasis Simonsas, žvelgiantis į ateitį. Spalvų paletė minimali – pilka, juoda, grybų spalvos. Megztiniai siauromis apykaklėmis, nertiniai – laisvai krintančios formos. Neilo Barretto kolekcijos nuotaika buvo militaristinė, tačiau šviežiai pateikta – atrodo, tai naujai pasirodanti kryptis Milano vyriškų drabužių pasirodymuose. Barretto stilius buvo labiau rafinuotas ir apgalvotas, kokios paprastai ir būna jo kolekcijos. Nuo amžininkų jį skiria detalės, jis visuomet turi idėjų, kaip transformuoti šiuolaikinio vyro aprangą. Juodi švarkai, ploniausi balti marškiniai su įsiuvais, plonos kelnės; romantiškumo suteikė moherio kostiumai – švarkai su dramblio kaulo kašmyro spalvos kelnėmis ir plačiais diržais.

Suknelė vienam vakarui
| | |

Suknelė vienam vakarui

Proginių drabužių salonai siūlo racionalią išeitį – pasipuošti tesumokėjus trečdalį ar penktadalį suknelės kainos. 150-300 litų už suknelę vienam vakarui atrodo daug, bet jei ji kainuoja per tūkstantį, yra atgabenta iš užsienio ir galima tikėtis, kad antros tame pat bendradarbių vakarėlyje nebus, pagunda didelė. Kas iš to, kad brangi suknelė po kelių pasirodymų kabės spintoje? “Birutės” salono savininkė Birutė Milienė sako, kad neretai savo klientes pamato žurnaluose. “Štai ši prancūziška suknelė kainuoja apie 1,5 tūkst. litų. Šitą iš Roberto Cavali kolekcijos audinio siuvome Lietuvoje. Tai vienetiniai drabužiai. Labiausiai moterys pageidauja puošnių juodų suknelių, turime ir tokių, kurios tinka kokteilių vakarėliui”, – vardija B.Milienė. Ji neslepia, kad daugiausiai suknelių išnuomojama vestuvėms, tačiau žiemą jų palyginti nedaug ir jau kelerius metus džiaugiamasi augančiu poreikiu kiek kitokio tipo proginėms suknelėms. “Firmos pradėjo geriau gyventi ir rengia darbuotojams teminius vakarėlius, kartais moterims prireikia tam tikro stiliaus ar spalvų drabužių”, – sako salono šeimininkė. B.Milienė anksčiau gyveno Jonavoje ir dirbo vaikų darželio vedėja. Persikėlusi gyventi į Kauną vietoje darbo paieškų kibo į naują sritį – verslą. Sako, kad sekti madą, ieškoti naujų suknelių parodose ir firmų kataloguose jai labai įdomu.

Klastingieji „stringai“
| | | | |

Klastingieji „stringai“

Kelnaitės su juostele vasarą ypač aktualios: jas galima dėvėti po aptemptais ir perregimais drabužiais, o su tokiu maudymosi kostiumėliu įdegis bus lygus. Tačiau nuolat dėvimi tokie apatiniai baltiniai gali būti pavojingi sveikatai. Žinoma ginekologė iš Los Andželo daktarė Laiza Masterson ilgą laiką tyrinėjo, ar saugu dėvėti siaurikes. Neseniai daktarė L. Masterson išspausdino netikėtas savo darbo išvadas. Ką pavyko išsiaiškinti? Remdamasi savo tyrimų rezultatais, L. Masterson pareiškė, kad daugelio moterų mėgstami koketiški „stringai“ nuolat dėvimi gali sukelti grėsmę jų sveikatai. Kodėl? Pirma, šios koketiškos kelnaitės skatina vystytis vaginalinį mielių užkratą bei šlapimo takų infekciją. Tokie baltiniai dažniausiai gaminami iš sintetinių audinių, pavyzdžiui, nailono. Šios medžiagos sulaiko drėgmę, o šilta drėgna terpė idealiai tinka pavojingoms bakterijoms veistis. Be to, kelnaitės su juostele padeda greitai plisti atsiradusiai infekcijai. Pasak daktarės L. Masterson, bakterijos turi galimybę iš tiesiosios žarnos greitai patekti į vaginą, „stringų“ juostelę panaudodamos kaip transporto priemonę.