IBM ThinkPad T42 su pirštų antspaudų skaitytuvu
| |

IBM ThinkPad T42 su pirštų antspaudų skaitytuvu

„Mes dar aukščiau pakėlėme saugumo kartelę integruodami į kasdien naudojamą kompiuterį tai, kas anksčiau buvo tik neįtikėtina technologija iš mokslinės fantastikos srities“, – sakė IBM asmeninės kompiuterijos generalinis vadybininkas Franas O’Sulivanas (Fran O’Sullivan). Anot jo, novatoriškas saugumo technologijas IBM ir toliau integruos į kiekvieną verslo šaką – nuo asmeninių kompiuterių iki tarnybinių stočių. Pirštų antspaudų skaitytuvas sumontuotas „ThinkPad“ modelyje T42 po kryptiniais valdymo klavišais. Vartotojams, norintiems dirbti su taikomosiomis programomis ar duomenų bazėmis, tereikės perbraukti pirštu per nedidelį horizontalų daviklį. Pirštų antspaudų nuskaitymo procesas truks vos kelias sekundes. Naujojo modelio pirštų antspaudų skaitytuvai nuskaito didesnę piršto dalį nei ligi šiol buvę ir iki minimumo sumažina neteisingo identifikavimo tikimybę.

Programa, kiną paverčianti… multifilmais
| |

Programa, kiną paverčianti… multifilmais

MS darbuotojas Maiklas Koenas sukūrė programą, paprastą videoįrašą paverčianti multifilmu. Apie programą papasakojo ir žurnalo Nature svetainė. Kol kas programa tėra tiriamasis darbinis prototipas. Savo ataskaitos pristatymo metu Koenas parodė trumpą savo nufilmuotą filmuką, apdorotą minėta technologija. Programa atlieka išskirtiniausių videoįrašo fragmentų paiešką ir paverčia juos animacija, suminkštindama objektų judėjimą ir jiems suteikdama multifilmams būdingą išvaizdą. Fono keitimas – žymiai paprastenė užduotis, ji atliekama vaizdą praleidus per specialius filtrus. Pagrindinis Koeno ir jo kolegų pasiekimas yra tas, kad jis sukūrė sistemą, leidžiančią videofilmų dalyvius paversti animaciniais veikėjais ir tikroviškai perteikti jų judesius. Animuojamo objekto parinkimas atliekamas rankiniu būdu, nes, esant keliems panašiems tinkamiems animuoti objektams, programa gali „susimaišyti“. Svarbi Koeno kūrinio ypatybė – tai, kad programa videomedžiagą „mato“ kaip nepertraukiamą vaizdo srautą, o ne pavienių kadrų seką. Tai leidžia užtikrinti animuotų personažų judesių plastiškumą ir išvengti nemalonių „šuolių“, kuriuos po to reikėtų koreguoti.