Bažnyčios istorija, II dalis
Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę – antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai. Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis – visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą.