Šalia Paul Wegener filmų nenuginčijamu vokiečių ekspresionistinio kino šedevru yra laikomas “Das Cabinet des Dr.Caligari” (Daktaro Caligari kabinetas), nors jame konkuruoja bei vienas kitą slopina skirtingiausi motyvai ir ideologiniai ketinimai. Filmo atsiradimo istorija prasidėjo 1918 metų vasarą Berlyne, susipažinus dviems rašytojams – čekui Hans Janowitz ir austrui Eugen Roberts – bei teatro referentui Carl Mayer. Teatro žvaigždės Gilda Langer paskatinti, jie suvienija pajėgas ir pradeda rašyti būsimo filmo scenarijų. Abudu negali pakęsti imperialistinės karo mašinos: Janowitz, pėstininkų pulko karininkas, tapo užkietėjusiu pacifistu, o Mayer jau karinio patikrinimo metu pareiškė esąs netinkamas tarnybai ir privalėjo nuolatos varstyti psichiatrų duris.

Pirmojo pasaulinio karo audroms nurimus, Vokietijoje vyravo ypatingai keista atmosfera. Daugelis vokiečių vis dar negalėjo atsigauti nuo sudužusių imperialistinių svajonių sukelto šoko. Radikaliausi tarp jų iš po kojų išslydusią žemę bandė susigrąžinti revoliuciniu judėjimu, tačiau revoliucija buvo nuslopinta jau pačioje jos užuomazgoje. Karštligiškas nerimas pasiekė savo paroksizmą, kai infliacija į šipulius sudaužė tradicinę vertybių sistemą; vokiečių įgimtas prieštaringumas įgavo neregėtą mastą. Misticizmas ir magija buvo tos tamsios, slogios jėgos, kurioms mielai atsidavė vokiečių iškankintos sielos. Amžina pagunda “laužyti galvą” privedė prie apokalipsinės ekspresionizmo doktrinos.

Pirmasias kino uzuomazgas galima aptikti jau 17a. viduryje. Šio laikmečio visuose didesniuose Europos miestuose ėmė rastis keistuoliu Laterna Magica pagalba rengiančių neįprastus “šviesos paveikslų” spektaklius. Iš medinės arba skardinės dėžės skleidžiama šviesa ir jos viduje kaitaliojamais spalvotais stiklo paveiksliukais jie sugebėdavo atvaizduoti dirbtino rūko fone judancias žmonių figuras, vėjo sukamus malūnus, plaukiančius burlaivius ar siautančias gaisro liepsnas. Šio “magiškojo žibinto” išradėju yra laikomas olandu fizikas Christian Huygens (1629-1695). Kituose istorijos šaltiniuose šis išradimas yra priskiriamas Jėzuitų vienuoliui vokiečiui Athanasius Kircher (1602-1680).

Galima būtų šį nedidelį straipsniuką pradėti: “A.Tarkovskis yra vienas iš talentingiausių visų laikų rusų režisierių …” ir taip toliau, – bet dabar, manau, tai aišku net ir tiems, kurie šią pavardę išgirdo pirmą kartą (nors abejoju, ar tokių yra). Turbūt svarbiau yra pradėti nuo to, ką straipsnis apie visame pasaulyje pripažintą režisierių veikia šiame web puslapyje. Kadangi tokio dalyko kaip “gotikinis kinas” realiai kinematografo istorijoje nėra, šiai kategorijai mes turbūt vienokiu ar kitokiu pavidalu priskiriame filmus, kuriuose randame kažką “savą”. Nes pati “gotika” juk yra pajauta, ir visai nebūtina būti “gotu”, kad būtum … “gotu”. Tai, ką aš radau A.Tarkovskio filmuose – paslaptingumą, galbūt netgi kažkokį nustebimą, estetiškumą ir grožį, žmogiškumą ir begalinę nostalgiją bei liūdesį yra taip artima mano gotikos supratimui… Visuomet kūryboje vertinau kūrėjo sugebėjimą skausmą ar liudesį perteikti “juntamai”, ir A.Tarkovskis savo įvaizdžiais, personažais, vaizdinėmis priemonėmis tai padaro įmanoma.

Kada atsirado toks vaizdavimo būdas kine? Vargu, ar galime postmodernistiniais vadinti senus prieškarinius, ar net nebylaus kino pavyzdžius, net jei išoriškai jie primena 90 – jų postmodernizmą. Ne visi režisieriai mokėjo gąsdinti žiūrovus net ir auksiniais siaubo žanrui laikais (1912 – 1931). Šiuo atveju panašumai atsiranda daugiau dėl paprasčiausio nemokėjimo kurti filmus ( darai viena, bet gaunasi kita ). Nors tam tikrų sąsajų tarp tų laikų ir dabarties yra. Teko žiūrėti keletą prieškarinių holivudinių filmų, kuriuose aiškiai matai, kad režisierius jau pats nebetiki tuo, ką daro, nebetiki gąsdinimu. Gal tokių filmų atsiradimą galėtų paaiškinti amerikiečių visuomenės studijos. Gal vartotojiškai to meto amerikiečių visuomenei tikro siaubo filmų jau nereikėjo, gal ji negalėjo jų net suprasti. Gal režisieriai pataikavo turtingai, nors estetiškai neišrankiai publikai, pateikdami jai paprastesnes paslaptis, pasaldintas humoro elementais.

Apie režisierių, pedagogą, visuomenės veikėją Henriką Šablevičių sukurtas filmas, pavadinkime jį dokumentiniu. Kinematografininkai taip retai pagerbia (gerbia) gyvus savuosius, kad faktas bemaž unikalus. Kolegos jo galėtų pavydėti. Fakto. Deja, kaip paprastai, įsiamžino filmo apie H. Šablevičių režisierius. Deja, turime dar vieną lietuviškos dokumentinės vaizdų demagogijos pavyzdį. Formaliai Henrikas Šablevičius čia niekuo dėtas. Argi jis, tas, kurio kūryba asocijuojasi su autorinės dokumentikos pradžia, kuris sukūrė vieną iš labiausiai estetizuotų formalistinių ekrano pavyzdžių Lietuvoje („Atspindžiai”), galėjo kada nors įtarti tokį rafinuotą, kartu lyg ir nekaltą kerštą?

Įkurta 1940 m. Kaune. 1940-1941 m. vadinosi Lietuvos kino kronikos studija. Studijoje buvo kuriamas kino žurnalas “Tarybų Lietuva”, apybraižos, garsinami vaidybiniai filmai. Vokiečių okupacijos metais studija buvo uždaryta. 1944 m. Kaune įkurtas kino korespondentų punktas. 1945-1947 m. punktas vadinosi Kino kronikos studija. 1947-1954 m. pavadinta Lietuvos kronikinių dokumentinių filmų kino studija.

Galvodami, kaip paminėti iškilaus lietuvių kino kūrėjo atminimą, norėjome, kad lankytojai galėtų kuo visapusiškiau suvoktų V. Žalakevičiaus asmenybės ir talento mastą. Žinia, mūsų muziejus yra specifinis, nes teatras, muzika, kinas – menai sudėtingi, sunkiai pasiduodantys tradicinei muziejinės parodos sampratai. Rengdami šią jubiliejinę parodą, siekėme maksimaliai panaudoti viską, kas išryškintų ir asmenybę, ir jo kūrybą. Čia tenka priminti, kad kino fondai muziejuje pradėti kaupti neseniai ir jie yra skurdūs. Tad rengdami kino parodas, visada skolinamės eksponatus iš šeimų ir draugų. Ačiū Dievui, visada visi yra labai geranoriškai nusiteikę.

Vienas žymiausių dabartinių Lietuvos animacijos režisierių ir dailininkų, dirbantis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sukūrė animacinius filmus “Bermudų žiedas” (1988 m., pagrindinis prizas Balboa (Ispanija), Tarptautiniame sportinių filmų festivalyje, specialusis prizas tarptautiniame animacinių filmų festivalyje “Krok-89” Kijeve), “Baubas” (1987 m., pagrindinis prizas IX Tarptautiniame festivalyje Portugalijoje), “Atsargiai! Vaikai!” (1990 m., prizas Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje “Alfa video – 90”, Brno), “Regbis” (1993), “Senelis ir senelė” (1999) ir kt.