Ji mokėjo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lūpytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galėjo. Taip, aš ir dėl to ją pastebėjau ir, jau labai ilgą laiką, karts nuo karto sutikdavau autobuse. Žavesys mane tiesiog priblokšdavo, aš apsidairydavau aplink, – kodėl keleiviai nepastebi jos nežemiško grožio. Vieną kart mačiau, kaip ji lauke vedžiojo šunį, – ji ir gyveno visai netoli manęs, tik tiksliai nežinojau kur. Ji buvo rusė. Vien jau dėl to niekada nebūčiau išdrįsęs prieiti. Nors mergaitė, greičiausiai pastebėjo, kad aš vis žiūriu į ją… – tikras visatos modelis! Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi nežiūrėti į akis. Aš bijojau net įkvėpti. Ir ką aš, po galais turėjau pasirinkti? Ar įmanoma buvo čia ką nuspręsti?!

Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa. Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių. Labai aiškiai ėmiau suvokti, kad turi atsitikti kažkas labai baisaus. Baisaus ne tik man, ne tik mano kaimeliui, ne tik… Pavojus grėsė Žemei, visai gyvybei Žemėje. Pavojaus nuojauta darėsi vis aiškesnė, tik niekaip nesupratau, kas gi turėjo atsitikti ir kodėl būtent aš tą pavojų jutau vis aiškiau.