Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač “Išpažinimuose” ir “Pataisymuose”. Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (Cassiciacum) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą”, “Apie tvarką” ar “Pokalbiai su savimi” ir tokių Hipone (Hippo) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip “Išpažinimai”, “Apie Trejybę”, “Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai” ar “Dievo valstybė”? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.

Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno “filosofinį” gyvenimą taip, kaip jį įsivaizdavo. Pusę dienos darbuodavosi laukuose, stebėdavo gamtą, vaikščiodavo į pirtį. Augustinas mokė ir auklėjo du paauglius – Licencijų ir Trygecijų. Veik kasdien kildavo įvairūs filosofiniai pokalbiai. Visur kur šios draugijos spiritus movens buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje – užsikimšusiame vandentiekio kanale, perpjautame kirmine, gaidžių kautynėse ar dantų skausme – jis rasdavo filosofinių problemų. Pasitelkdamas čia pat skaitomų neoplatonikų mintis ir mąstymo būdą, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo bičiuliais. Samdytas sekretorius užrašydavo pokalbį, vėliau Augustinas užrašus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mąstė ir meldėsi. Vėliau “Išpažinimuose” jis prabėgom paminės čia parašytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmių pažadintus apmąstymus ir užsimins apie stebuklingąjį dantų išgijimą.

“Išdidumo mokykla”, “pasipūtėliai”, “išdidėliai” – taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. “Pataisymuose” nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: “Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių”. Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie “platonikų knygas” Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo “Prieš akademikus” antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. “Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų […], kurios ant anos smilkstančios ugnelės užlašino vos keletą brangiausio aliejaus lašų. Neįtikėtina, Romanianai, neįtikėtina, ir galbūt daugiau, nei tu iš manęs laukei. Ką ir sakyti! Jos sukurstė manyje tokį gaisrą, kokio nė pats iš savęs nesitikėjau. Kas gi man nuo tol garbė, kokia gi žmonių prabanga galėjo mane sujaudinti, koks tuščios šlovės geismas, kokia pagaliau šio mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiščiai? Staiga aš visas leidausi savęsp.”

Juntamasis pasaulis pateikia analogiją mąstomajam pasauliui pažinti. Juntamasis pasaulis – mąstomasis pasaulis – Dievas, – toks sielos kopimo kelias; pirma reikia patikrinti sielos sveikatą VIII, 15
a) Augustinas trokšta pažinti vien save ir Dievą, bet jį jaudina baimė netekti mylimų draugų, kūno skausmai ir mirties baimė IX, 16
b) Augustinas negeidžia tunų, aukštų pareigų, žmonos X, 17
c) tačiau geistų viso to, jei būtų naudinga Rlosofiniam gyvenimui mylimų draugų bendrijoje. Augustinas dar tik apsveikęs XI, 18-19

Dieve, visatos sutvėrėjau, leisk man, pirma, atsidėjus melstis Tau, antra, elgtis vertai Tavo išvadavimo, galiausiai pats mane išvaduok. Dieve, per kurį visa, kas savaime neegzistuoja, veržiasi būti. Dieve, kuris neleidi žūti net tam, kas žudo save patį. Dieve, iš nieko sutvėręs šį pasaulį, kurį visų akys regi esant gražiausią. Dieve, kuris nedarai bloga ir leidi blogiui būti, idant neįvyktų blogiausia. Dieve, kuris nedaugeliui bėgančių atgal link to, kas esti iš tiesų, parodai, jog blogis yra niekas. Dieve, per kurį pasaulis net su savo blogąja puse yra tobulas. Dieve, dėl kurio net tame, kas labiausiai nereikšminga, nėra nedermės, kadangi blogesni dalykai dera su geresniais. Dieve, kurį sąmoningai ar nesąmoningai myli kiekvienas, galintis mylėti. Dieve, kuriame yra visa, tačiau kurio visos kūrinijos nei bjaurastis sutepa, nei blogybė pažeidžia, nei paklydimas suklaidina. Dieve, kuris troškai, kad tik skaistus žinotų, kas yra tiesa. Dieve, teisybės Tėve, išminties Tėve, teisingo ir tobulo gyvenimo Tėve, laimės Tėve, gėrio ir grožio Tėve, protu regimos šviesos Tėve, mūsų budrumo ir apšvietos Tėve, laidavimo, kuriuo esame raginami sugrįžti pas tave, Tėve.

Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginėji mane, vis dėlto neišdrįstu sakyti, kad noriu Dievą pažinti taip, kaip pažįstu šitai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats jų pažinimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausytų tam pačiam mokslui. Tačiau nė vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Dievą. Antra, jei Dievo ir šių dalykų pažinimas būtų vienodas, tiek pat džiaugčiausi pažinęs šiuos dalykus, kiek įsivaizduoju džiaugsiąsis, pažinęs Dievą. Tačiau dabar šiuos dalykus, palyginti su Juo, taip didžiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei pažinsiu ir regėsiu Jį taip, kaip Jis gali būti regimas, visi šie dalykai išnyks iš mano pažinimo; juk jau dabar dėl meilės Jam jie vargiai ateina man į galvą.

Gerai, kad daro įspūdį. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi, kaip antai žemė ir visa, kas yra ant žemės. Bet Dievas pats apšviečia. O aš, Protas, mąstymui esu tai, kas akims yra žiūrėjimas. Juk turėti akis nėra tas pat, kas žiūrėti, kaip ir žiūrėti nėra tas pat, kas matyti. Taigi sielai reikia trijų tam tikrų dalykų: turėti akis, kuriomis galėtų tinkamai naudotis, žiūrėti ir matyti. Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikėjimas. Juk jam, suteptam ydų ir sergančiam, kol kas tai negali būti parodyta, nes matyti jis gali tik būdamas sveikas; tad jei nepatikėtų, jog kitaip nepamatys, nesistengtų išgyti. Bet kas [atsitiktų], jei mąstymas patikėtų, kad iš tiesų yra taip, kaip sakoma, patikėtų, kad pamatys tik būdamas sveikas, jei galės matyti, tačiau netektų vilties, kad gali išgyti? Ar nenusimintų, neniekintų savęs ir paklausytų gydytojo nurodymų?

Padarei didelę pažangą. Tačiau tai, kas lieka, labai kliudo matyti aną šviesą. Bet panagrinėsiu kai ką svarbaus, kuo remiantis, man rodos, lengva įrodyti, kad arba nebelieka nieko, ką mums reikėtų sutramdyti, arba nepadarėme visiškai jokios pažangos ir išlieka visų tų dalykų, kurie, mūsų manymu, yra nukirsti, piktžaizdė. [Pavyzdžiui,] norėčiau sužinoti štai ką: ar netrokštum ir negeistum turtų, jei įsitikintum, kad gali gyventi su daugeliu tau labai brangių žmonių, siekdamas išminties tik tuomet, jei didelė asmeninė nuosavybė įstengtų patenkinti jūsų reikmes?

Stebiuosi, kad šito klausi. Argi nematome, kaip mūsų akyse žūva tūkstančiai dalykų? O galbūt manai, kad šis medis arba yra medis, bet nėra teisingas, arba iš tiesų negali pražūti? Nors ir nepasikliauji juslėmis ir gali atsakyti, kad visiškai nežinai, ar tai medis, mano manymu, nepaneigsi, kad medis teisingas, jei jis medis. Apie tai sprendžiame ne juslėmis, bet protu. Jei medis klaidingas, jis nėra medis, o jei jis medis, tai būtinai teisingas.