Data: 2002 m. balandis
Pasakojimo autorius: Qubas

Sveiki!

Šią vasariškai karštą dienelę norėčiau pasidalyti šviežiais įspūdžiais apie mūsų slidžių žygį į Poliarinį Uralą.

Iškeliavome penkiese: aš, Saulius, Jurga ir du Artūrai – vienas šiaip Artūras, o kitas Linksmasis. Tarp mūsų turėjo būti ir maršruto autorius Sapnas, bet jis sugebėjo išvažiavimo išvakarėse susilaužyti ranką. Taip ir išvykom, žibutėms žydint – be galvos…

Balandžio 9-osios vakaras. Po ilgo kratymosi Rusijos traukiniais, pasiekėm Poliarno gyvenvietę. Iš visų pusių saulės nutvieksti kalnai, temperatūra -17°C. Tuuuuundra! Matyt, kad priešams būtų sunkiau susigaudyti, ši geležinkelio stotelė vadinasi „110 km“. Susiradom viešbutėlį ir tą patį vakarą iščiuožėm apsidairyti po apylinkes. Paskui susikrovėm daiktus kelionės „įžangai“ – trijų dienų ratui į šiaurę nuo geležinkelio.

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras – pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis – vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo… plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas – patepti padus klijais „Moment“: puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas – plastike peiliu išpjaustyti „eglutę“. Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

Balandžio 11 d. Dalnij upelio kanjonu pajudėjome perėjos link. Saulė plieskia, temperatūra spėjo pakilti iki -6 laipsnių. Pasinaudojęs pertraukėle, nusiprausiau sniegu, kiek paslidinėjau pusnuogis. Nesitikėjau tokio kurorto. Persivertę per kalnagūbrį, iš Azijos patekom į Europą. Perėjoje neužsibuvom, nes vėjelis ten – ohoho! Pietauti nusprendėm slėnyje. Staiga ėmė kauptis debesys. Tada ir paaiškėjo, kad už Europos kurortus reikia brangiai mokėti: pradėjo pustyti. Kol kas judėjom pagal planą, bandėm kuo arčiau prisitraukti prie Pendirmapės viršūnės rytojaus įkopimui. Vakare ilgai ieškoję radom šiokią tokią užuovėją giliame tarpeklyje. Įsikūrėm stovyklą, pasistatėm iš sniego blokų sienelę.

Naktį pūga visiškai įsisiautėjo, užvertė sienelę ant kaimynų palapinės, tai vargšeliai kėlėsi jos atstatyti. Iš ryto džiaugsmelis laukė manęs, nes budėjau. Turiu pripažinti, kad valgio gaminimas tokiom sąlygom prilygsta sportui. Tiesa, ir valgytojams nebuvo paprasčiau. Aptarėm tolimesnius planus. Judėti per tokią pūgą įmanoma nebent giliausiais slėniais. Maisto turėjom pasiėmę tik dar dviem dienom, todėl beliko vienas kelias: kuo greičiau nešdintis aplinkiniu keliu per nekategorinę perėją. Taip ir padarėme. Iki vakaro per tundrą pavyko pasiekti Estoto ežerą. Įsikūrėm nepakenčiamai vėjuotame tarpeklyje. Ko nors geresnio ieškotis nebebuvo jėgų. Reikalus pataisė galinga sniego sienelė.

Balandžio 13 d. Neatsitiktinai trylikta. Vėjas kiek aprimo. Pajudėjom iš savo uraganinio tarpeklio perėjos link. Aplinkui buvusio lagerio griuvėsiai. Pilnas slėnis! Kažkokie rąstai kyšo net perėjos balne. Žinojo tėvelis Stalinas, kur tremti… Persivertėm į Azijos pusę. Paskui – ilgas kelias per tundrą iki žieminio kelio. Visa laimė, kad pavėjui. Atšilo iki -2°C, sniegas pradėjo lipti, vos spėjom vaškuoti slides. Lyg ir visas atsargas suvalgėm, o iki Poliarno dar toli. Ėmė temti. Pūga pagaliau baigėsi. Šalia kelio pamatėm nencų kaimą: stovi bent penki tiumai, aptvare ganosi daugybė elnių, šunų. Vienas nencas pribėgęs siūlo pirkti „tapockas“, bet mums ne tai rūpi. Paskutinę saują riešutų „užgėrėm“ sniegu. Kartu su Jurga ir Artūru pasiekėm Poliarną pusę pirmos nakties. Šiandien įveikti 44 kilometrai. Atrodo, niekad nebaigsim gerti arbatos. Pusę trijų sulaukėm Sauliaus ir Linksmojo, kurį dabar kamavo nauja bėda: kritinėjo apkaustas. Kitą dieną ilsėjomės, keli aktyvistai buvo nučiuožę pas nencus į svečius.

Balandžio 15 d. Gerokai pavėluotai pradedam žygį į pietus nuo geležinkelio. Negana to, ir išjudam vėlai: kažkur dingo visureigio vairuotojas, žadėjęs mus pavėžėti iki geologų bazės, tad veltui laukėm. Beveik giedra, -15°C. Pajudėjom Sobės slėniu. Vakare mes jau bazėje. Skamba išdidžiai, bet iš tikrųjų tai tik vienas apleistas namelis ir sandėliukas.

Kitą rytą Šiauriniu Nyrdvomenšoro upeliu pajudam aukštyn. Giedra, nė vėjelio. Vos pajudėjus tenka laukti Linksmojo. Pasirodo, galutinai nebesusitvarko su apkaustais. Paleidžiu kitus, o pats užsiimu šaltkalvystės menu: nupynęs iš vinių grandinėlę, prailginu atsargines spyruokles. Cirkas be pinigų! Bet tai tik pradžia. Pasiveju draugus. Saulius pasitinka kreiva šypsenėle: „Na, kaip patiko kriokliai?“ Prakeikimas! Pakilom ne tuo slėniu, ledo kriokliai liko šalia. Po dešimties minučių laukia trečias smūgis: Linksmasis pasivijęs pareiškia, kad jo sveikata galutinai sušlubavo, ir norėtų grįžti atgal… Rūškani dalinamės daiktus, maistą. Papietavę atsisveikinam.

Gal nuskambės nedraugiškai, bet tikrasis žygis tik dabar prasidėjo. Likusios dienos buvo kupinos įvykių. Dar tą patį vakarą traversu pasiekėm Rai-Izo perėją. Plokštikalnį dengė miglos, tad į to paties pavadinimo viršūnę nusprendėm nekopti. Vietoj to nutarėm įveikti kur kas sudėtingesnę Karovyj perėją. Na, čia jau teko gerokai paplušėti, kol įkopėm. Balne buvome aštuntą valandą vakaro. Ko gero, tai gražiausia vieta, kurioje pabuvojome per visą žygį. Įspūdį dar sustiprino puikus matomumas. Tiesa, vėjyje prie -15°C ilgai užsibūti irgi nesinorėjo. Nusileidimas – pasaka! Čiuožėm puriu sniegu. Saulius parodė neregėtą meistriškumą, manevruodamas tarp akmenų. Kadangi temsta labai vėlai, nusprendėm dar iš vakaro nusileisti iki pat Čiornaja Gora papėdės – vienoje schemoje ten pažymėta trobelė. Vis mažiau terlionės su palapinėm. Nelauktai išėjom į gana judrų žieminį kelią. Milžiniški sunkvežimiai vežė chromo rūdą iš kasyklų. Apie vidurnaktį susitranzavom porą mašinų ir nuvykom į netoliese esančią laikiną kelininkų gyvenvietę. Ten mus apnakvindino tokioje egzotiškoje elektra šildomoje statinėje. Visos sienos apklijuotos nuogom mergom. Gyvenk ir žvenk!

Balandžio 17 d. Išjudėjom, suprantama, neanksti. Giedra, -16°C, visiškas štilis – sunku įsivaizduoti geresnes sąlygas. Sniegas tiesiog neįtikėtinai blizga, vietomis ant jo galima įžiūrėti vaivorykštės lanką. Atšilo iki -10. Po ilgo ir lėkšto prisitraukimo pradėjom gana stačiai kopti į Čiornyj perėją. Galėtų ta perėja vadintis ir Zelionyj – kyšančios uolos tamsiai žalios, žvilgančios. Kiek viršijom planus: pataikėm keliom dešimtim metrų virš balno. Nuo keteros atsivėrė beribiai tundros toliai. Didžiam mano pykčiui, užsikirto iš Sapno pasiskolintas fotoaparatas. Ant perėjos ilgai neišbuvom: vėjelis toks, kad vos ant kojų išsilaikai. Nusileidimas labai stačiu firno šlaitu gerokai nuvargino. Ypač nervino rogutės, kurios tik ir taikėsi kaip nors pakenkti. Prieš saulėlydį pasiekėm lygumą ir vėl radom trobelę, šįkart iki stogo užpustytu prieangiu. Vargais negalais prasikasėm į vidų, patekimas išėjo kategorinis – maždaug 1B. Kažkoks trobelių žygis! Naktį mūsų laukė neįtikėtino grožio pašvaisčių seansas. Pratupėjau ant stogo gal iki trečios valandos nakties, bandžiau fotografuoti vis stringančiu aparatu. Išėjo katino ašaros… (foto)

Balandžio 18 d. Nedorėlė Jurga visus prikėlė velniškai anksti. Pati neišsimiegojo, nes baisingai sušalo viena gulėdama tik išoriniame miegmaišyje, tai nusprendė nuskriausti ir kitus. Na, aš po pašvaisčių tam buvau morališkai pasiruošęs, bet kitų vis dėlto gaila. Rytas atrodė gražus, bet vos išjudėjus ėmė kilti vėjas. Netrukus buvo tikras uraganas! Akimirksniu teko keisti planus, atsisakyti bet kokių perėjų ir judėti, kur išeina – slėniu į šiaurę palei Makar-Ruzio upelį. Deja, prieš vėją. Tikra katorga. Nors tik 7 laipsniai šalčio, vėjas mušė kiaurai per visus drabužius, kartkartėm ir ant kojų buvo sunku išstovėti. Vos pavyko rasti kažkokią užuovėjos parodiją pietums. Vėliau dar prisidėjo kiti džiaugsmai – antledžiai, sugebėjau sušlapti kojas. Vakare, beveik pasiekę vieną nekategorinę perėją, pagaliau radom neblogą užuovėją, kur nieko nelaukę ir įsikūrėm.

Balandžio 19 d. Vėjas aprimo, -3°C, saulėta. Ruošiamės paskutinei maršruto kilpai. Kiek grįžę, kylam upeliu palei šiaurinį Makar-Ruzio kalno šlaitą. Netoli perėjos balno paliekam daiktus ir lipam į plokštikalnį. Kildami stebim, kaip nuo vienos viršūnėlės periodiškai kyla nedidukai viesulai. Nuo viršaus atsiveria nuostabūs reginiai, tolumoje matosi aukščiausias Poliariniame Urale Pai-Joro kalnas. Deja, šį kartą jam neužteko laiko. Grįžę žemyn, dar kartą persiverčiam į Europos pusę ir pajudam atviros tundros link. Vėjas galutinai nurimo, stebim nuostabų saulėlydį. Tundroje daugybė žvėrių pėdsakų. Neįtikėtina, bet tarp jų ir meškos! Kadangi oras beveik idealus, judam iki sutemų. Įsikuriam šalia įspūdingai užpustyto kanjono. Vieno jo šlaito uolienos išmargintos ryškiai žaliais ir violetiniais dryžiais. Naktį grožimės neįtikėtinai ryškia ir judria šiaurės pašvaiste.

Balandžio 20 d. Orelis – gryna kiaulystė: +1°C, debesuota. Liūdna atsisveikinti su Uralu. Užkylam į artimiausią gūbrį, o nuo ten – net 4 km tolygaus nuolydžio iki Poliarinio Uralo stotelės. Jei ne atlydys, tai lėktume su vėjeliu, o dabar dar kiek teko rankomis padirbėti. Paskutinė nuotrauka prie obelisko „Europa – Azija“, ir pajudam palei geležinkelį Poliarno link. Vakare mes jau namie. Mus pasitinka Linksmasis. Jis, pasirodo, laiko negaišo – neblogai išmaišė apylinkes, prisibendravo su nencais, užsakė, kad jie prigamintų mums tinkamo dydžio šlepečių iš elnio kailio. Ir ką jūs manot, kitą rytą prieš pat traukinį – atrakcionas! Atėjo nencai su savo produkcija. Na ir prisipirkom, pats Linksmasis net keturias poras! O paskui nencams savo plastikines slides dovanojo. Ne, dievaži, punks not dead!

Štai ir viskas. Turiu pripažinti, kad Poliarinis Uralas – labai atšiaurus kraštas. Jau balandžio pabaiga, o pavasariu ten nė nekvepia. Dar neprisimenu tokio žiemos žygio, kad nė vienoje perėjoje nebūtų kilę noro pasigaminti ledų: jau mieliau būtume spiritėlio maktelėję. Medžiai šiuose kraštuose – beveik neužtinkama egzotika. Ir vėjai čia pikti. Visi upeliai užšalę iki dugno, jų slėniai virtę susproginėjusio ledo laukais, ir tas ledas beveik ištisai užsnigtas. Kanjonai vietomis užpustyti iki viršaus, tik iš likusių kiaurymių pamatai, kiek čia sniego – vienas upelis ties Čiornaja Gora palaidotas gal po 20 metrų sluoksniu! Taip, yra kur akis paganyti. Net uolos, skirtingai negu daugelyje kalnų, įvairiaspalvės. Visiems rekomenduoju – apsilankykit Poliariniame Urale. Tik būkit žmonės, nejuokinkit nencų: pasiruoškit tam žygiui RIMTAI!

Manau, kad anksčiau ar vėliau aš ten dar sugrįšiu.

Su pagarba – Rytis
2002 m. balandžio 26 d.

Views All Time
Views All Time
2388
Views Today
Views Today
1
0 0